Kauno verslininko Arūno Martinkevičiaus kontroliuojamų „Klaipėdos baldų“ valdybos siūlymas trauktis iš biržos – bandymas suduoti dar vieną smūgį Lietuvos kapitalo rinkai ir parodyti, kad smulkiųjų akcininkų teisės Lietuvoje – beveik neginamos. Investuotojų asociacija kreipiasi į Lietuvos banką, prašydama netvirtinti nesąžiningos „Klaipėdos baldų“ akcijų supirkimo kainos, o „Klaipėdos baldų“ akcininkus kviečia burtis.

„Klaipėdos baldai“ pranešė, kad sausio 30 dieną rengia akcininkų susirinkimą, kuriame siūlys balsuoti dėl akcijų išbraukimo iš NASDAQ OMX Vilnius biržos sąrašų. Balsavimo rezultatai jau aiškūs iš anksto, nes 80 proc. “Klaipėdos baldų“ valdo A. Martinkevičiaus koncerno SBA kontroliuojama „SBA Furniture Group“, kuri pasiryžusi supirkti likusias „Klaipėdos baldų“ akcijas už jas mokėdama „apie“ 2 eurus.
Visus “Klaipėdos baldus“ SBA į valdybą deleguoti žmonės įvertino vos 52,3 mln. litų.

„Akcijų supirkimo kaina – akivaizdžiai nesąžininga, nes 2013 metų rugsėjo pabaigoje vien SBA grupės įmonės „Klaipėdos baldams“ buvo skolingos didesnę sumą – 52,7 mln. litų, o „Klaipėdos baldų“ nuosavas kapitalas buvo 83,8 mln. litų. Už tokią kainą SBA niekada neparduotų „Klaipėdos baldų“, tačiau smulkieji akcininkai bus priversti tai padaryti, nes akcijų nekotiruojant biržoje liks praktiškai vienintelis jų pirkėjas, o tikėtis dividendų – nerealu“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys Vaidotas Rūkas.

Jis priminė, kad SBA sprendimais „Klaipėdos baldai“ nemoka dividendų ir nesidalina pelnu su smulkiaisiais akcininkais, įmonė taip pat laiduodavo už įvairius SBA grupės įmonių įsipareigojimus bankams.
„Rinkos dalyviai tik spėlioja, kokie srautai tenka pagrindinio akcininko grupės įmonėms, nes SBA grupė jau ne vienerius metus organizuoja žaliavos tiekimą ir nuperka beveik visą „Klaipėdos baldų“ produkciją, kurią vėliau perparduoda Švedijos koncernui „Ikea“. Taip „Klaipėdos baldai“, nors ir buvo kotiruojami biržoje, iš esmės buvo paversti SBA baldų grupės gamybiniu cechu“, – sakė V. Rūkas.

Investuotojų asociacija kreipiasi į Lietuvos banką, prašydama netvirtinti „Klaipėdos baldų“ akcijų supirkimo kainos, kuri nustatyta pagal šešių mėnesių vidutinę kainą, o ją pakeisti į teisingą. „Kitu atveju pagrindinis akcininkas, demonstruodamas nedraugiškumą smulkiesiems akcininkams ir nemokėdamas dividendų, visuomet gali išlaukti kol akcijų kainos vidurkis bus mažas“, -sakė V. Rūkas.

Vertybinių popierių įstatymas suteikia Lietuvos bankui galimybę reikalauti pakeisti akcijų supirkimo kainą, jei ji yra neteisinga. „Esame pasirengę įrodyti, kad net „Klaipėdos baldų“ likvidacinė vertė yra didesnė“, – sakė V. Rūkas.
Pasak jo, panašias pajamas turintys ir taip pat su “Ikea” dirbantys „Vilniaus baldai“, kurie neskriaudžia smulkiųjų akcininkų ir uždirbtą pelną išmoka dividendais, rinkoje yra įvertinti beveik 4 kartus brangiau nei “Klaipėdos baldai”. “Vilniaus baldų” kapitalizacija siekia 197,3 mln. litų, nors įmonės akcininkų nuosavybė yra mažesnė nei „Klaipėdos baldų“.

Investuotojų asociacija kviečia SBA veiksmais nepatenkintus akcininkus burtis į grupę ir kovoti dėl kainos padidinimo. Norint prisijungti prie grupės, reiktų parašyti info@investuotoju.lt.

Į teismą kreipėsi dar 27 bankrutuojančio „Snoro“ obligacijų pirkėjai, prašantys jiems išmokėti 903,7 tūkst. litų draudimo išmokų, praneša Investuotojų asociacija.

„Šiurkščiai suklaidinti „Snoro“ klientai nebuvo informuoti apie akivaizdų interesų konfliktą – „Snoras“ platino savo paties vertybinių popierių emisijas, jas pardavė finansų maklerio licencijų neturintys asmenys. Obligacijas „Snoras“ platino dėl indėlių palūkanų apribojimo. Dėl šių ir kitų argumentų prašome taikyti restituciją, pripažinti sudarytas sutartis negaliojančiomis ir „Snoro“ klientams išmokėti draudimo išmokas“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys Dominykas Vanhara.

Pasak jo, Investuotojų asociacija šiuo metu buria obligacijų bei indėlių sertifikatų pirkėjus, kurie kartu teiks ieškinius dėl lėšų grąžinimo. Dėl prisijungimo prie grupės reikia kreiptis elektroniniu paštu info@investuotoju.lt.

Aukščiausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra nusprendusi kreiptis į Europos teisingumo teismą dėl “Snoro” indėlių sertifikatų ir obligacijų sutarčių bei jų draudimo. „Tai – gera žinia visiems „Snoro“ indėlių sertifikatų ir obligacijų pirkėjams – tikimės, jog Teisingumo teismas išaiškins, kad Lietuvos indėlių draudimo sistemoje yra akivaizdžių spragų“, – sakė D. Vanhara.

“Valstybės valdomi „Lietuvos geležinkeliai“ per pastaruosius septynerius metus investavo daugiau nei 4 mlrd. litų, tačiau jų grąža – mažesnė net už valstybės skolinimosi kainą, o įmonė mažina dividendų mokėjimą. Investuotojų asociacijos Kompetencijų Centras siūlo išsamiai nagrinėti visas „Lietuvos geležinkelių“ investicijas.

„2007 metais “Lietuvos geležinkeliai“ pervežė 53,5 mln. tonų krovinių, o atlikus daugiau nei 4 mlrd. litų investicijų šiemet krovinių srautas bus apie 10 proc. mažesnis nei prieš septynerius metus. 2007-aisiais “Lietuvos geležinkelių“ pelnas buvo 133,6 mln. litų, o šiemet – nesieks nė 100 mln. litų. Prisidengti socialine keleivių vežimo fukcija taip pat nepavyks, nes grynasis pelnas iš komercinės veiklos taip pat mažėjo dešimtimis milijonų litų. Privačiame sektoriuje tiek investuojantys, tačiau mažiau pelno uždirbusiais vadovais būtų rimtai suabejota“, – sakė Investuotojų asociacijos Kompetencijų Centro steigėjas Vaidotas Rūkas.

Neseniai paskelbta, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba atliko apie 30 kratų ir sulaikė 7 asmenis dėl įtarimų, kad viešųjų pirkimų konkursai vyko iš anksto susitarus su konkrečių bendrovių atstovais dėl jų laimėjimo.

“Atsižvelgdami į tai, kad Seimas veržiasi sudaryti komisijų dėl suskystintų dujų terminalo statybų, o “Lietuvos geležinkeliai” kasmet investuoja daugiau nei po 650 mln. Lt arba tiek, kiek kainuoja visas terminalas bei panašiai koks būtų kasmetinis Lietuvos įnašas atominei elektrinei statyti, manome, kad būtų prasminga atidžiai pasižiūrėti į visas “Lietuvos geležinkelių” investicijas ir jų naudą. Juolab, kad “Lietuvos geležinkeliai”, prisidengdami didelėmis investicijomis, 2014 metais ruošiasi sumažinti į valstybės biudžetą mokamus dividendus”, – teigė V. Rūkas.

Pačių “Lietuvos geležinkelių” duomenys rodo, kad 2011 metais investicijų grąža sudarė 3,3 proc., 2012-aisiais – 2,6 proc., o šiemet nesiekia 2 proc. “Tai – itin maži skaičiai net ir atsižvelgiant į tai, jog investuojama į ilgiau atsiperkančius infrastruktūros projektus, kai alternatyvios investicijos pvz. į šilumos ūkį galėtų duoti geresnę grąžą“, – sakė V. Rūkas.

Investuotojų asociacijos įsteigtas Kompetencijų centras vienija per 30 šalies ekonomistų, kurie teikia analize grįstas rekomendacijas Vyriausybei bei Seimui. “

Investuotojų asociacijos nariai, įmokėję pinigus už taip ir neišleistas “Snoro” akcijas, bylinėsis dėl draudimo išmokų, kurios sudaro iki 100 tūkst. eurų asmeniui.

Tai numatanti Investuotojų asociacijos bei kelių neužregistruotos “Snoro” akcijų emisijos pirkėjų sutartis pasirašyta pirmadienį. Prie buriamos grupės kviečiami prisijungti ir kiti „Snorui“ pinigus įmokėję investuotojai.

“2011 metų lapkričio 22 dieną Lietuvos banko valdyba atsisakė užregistruoti “Snoro” akcijų emisiją, nes buvę “Snoro” akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas nėra nepriekaišingos reputacijos asmenys. Po to sėkmingas akcijų emisijos išplatinimas tapo neįmanomas, todėl “Snoras” privalėjo grąžinti pinigus juos įmokėjusiems investuotojams. Sieksime įrodyti teismams, kad pagal Europos Sąjungos direktyvas ir Lietuvos įstatymus šios lėšos yra indėlis, todėl už jas turi būti išmokėta draudimo išmoka”, – sakė advokatų profesinės bendrijos “Fort” advokatas Andrius Mamontovas.

Pasak jo, jei valstybės įmonė Indėlių ir investicijų draudimas bandys dirbtinai susiaurinti indėlio sąvoką, dėl jos išaiškinimo bus kreipiamasi į Europos Teisingumo teismą.

Indėlių ir investicijų draudimo įstatymas numato, kad indėlis, be kita ko, yra ir „kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma“. „Į draudimo išmokas galės pretenduoti tik tie, kas kreipsis į teismą. Atsižvelgiant į tai, kad pavieniui bylinėtis – brangu, tikimės dar kartą suburti kelis šimtus investuotojų, jau dvejus metus neatgaunančių „Snore“ įšaldytų pinigų“, – sakė Investuotojų asociacijos direktorius Tomas Pilipavičius.

Jo teigimu, pagal įstatymus draudimo išmokos negali gauti didžiausi „Snoro“ akcijų emisijos pirkėjai – V. Antonovas (pasirašė akcijų už 200,483 mln. litų), R. Baranauskas (74,517 mln. litų) bei su jais siejamas „Jubilee Financial Products“ fondas (80,021 mln. litų).

Smulkieji investuotojai naujosios akcijų emisijos galėjo įsigyti už maždaug 25,061 mln. litų.

2011 metų lapkričio 16 dieną Lietuvos Vyriausybė nacionalizavo „Snoro“ akcijas, o lapkričio 22 dieną Lietuvos bankas atsisakė išduoti leidimą registruoti „Snoro“ įstatų pakeitimus dėl kapitalo didinimo. Lapkričio 24 dieną atšaukus „Snoro“ licenciją, banko klientai įgijo teisę gauti draudimo išmokas. Gruodžio 7 dieną „Snorui“ iškelta bankroto byla.

Investuotojų asociacijos suvienyti neįsigaliojusių „Snoro“ obligacijų pirkėjai turi teisę gauti draudimo išmokas, nusprendė Vilniaus apygardos teismas.

„Snoro“ obligacijų įsigijimo sutartis žmonės pasirašė ir pinigus banko sąskaitose sukaupė 2011 metų lapkritį. Obligacijos turėjo būti išleistos 2011 metų gruodį, tačiau 2011 metų lapkričio 24 dieną buvo atšaukta „Snoro“ veiklos licencija.

„Dar prieš dvejus metus Indėlių ir investicijų draudimui pranešėme akivaizdų faktą – kad obligacijų taip ir neišleidus, už jas įmokėtos lėšos turi būti laikomos indėliais. Džiaugiamės, kad tokią poziciją palaikė Vilniaus apygardos teismas, panaikinęs Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys Tomas Pilipavičius.

Pasak jo, anksčiau dėl pinigų grąžinimo nesibylinėję „Snoro“ neįsigaliojusių obligacijų pirkėjai turėtų kreiptis į Investuotojų asociaciją elektroniniu paštu info@investuotoju.lt.

“Panaši istorija ir su neišleista “Snoro” akcijų emisija – kai jos platinimas tapo neįmanomas dėl Lietuvos banko sprendimų, “Snoras” turėjo nedelsdamas grąžinti lėšas investuotojams, todėl manome, kad jiems taip pat priklauso draudimo išmokos. Apie buriamą grupę paskelbsime artimiausiu metu”, – teigė T. Pilipavičius.

„Snoras“ lapkričio mėnesį platino platino dvi obligacijų emisijas litais (Nr. 11) ir eurais (Nr. 12), už kurias buvo siūlomos 4,5 proc. metinės palūkanos. Obligacijos turėjo įsigalioti gruodžio 1 dieną, tačiau lapkričio 16 dieną Vyriausybė nacionalizavo „Snorą“, o Lietuvos bankas paskyrė „Snoro“ laikinąjį administratorių ir pritaikė banko turto apsaugos priemones. Lapkričio 24 dieną „Snorui“ atšaukta veiklos licencija, o gruodžio 7 dieną iškelta bankroto byla.

Kiek obligacijų „Snoras“ galėjo išplatinti per dvi lapkričio savaites, nežinoma. „Snoras“ anksčiau skelbė, kad per spalio mėnesį išplatino 34,57 mln. litų vertės obligacijų.

Beveik 70 bankrutuojančio „Snoro“ indėlio sertifikatų pirkėjų prašo teismo grąžinti jų sumokėtus pinigus, praneša Investuotojų asociacija.

„Jau po „Snoro“ bankroto paaiškėjo, kad Lietuvos bankas buvo uždraudęs „Snorui“ mokėti didesnes palūkanas už indėlius, todėl „Snoras“ pasitelkė naują instrumentą – indėlio sertifikatą, kurį banko skyriuose žmonėms pateikinėjo kaip „tokį pat“ indėlį, tik su didesne grąža. Daugelis žmonių turėtus terminuotus indėlius iškeitė į sertifikatus, kurie, pasak „Snoro“ darbuotojų, nesiskiria nuo indėlių“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys, advokato padėjėjas Dominykas Vanhara.
Pasak jo, akivaizdu, kad paprasti, dažnai vyresnio amžiaus žmonės buvo suklaidinti žodžių žaismo – juk “indėlio sertifikatas“ turėtų liudyti, jog žmogus turi indėlį.
D. Vanharos teigimu, akivaizdžiai klaidino ir „Snoro“ pateiktuose dokumentuose esančios nuorodos į tai, kad „Snoro“ įsipareigojimai klientui yra drausti Indėlių ir investicijų draudime.
„Dabar „Snoras“ bando tvirtinti, kad indėlio sertifikatai nėra draudžiami, tačiau tą žinodami iš karto, žmonės būtų investavę į „Snoro“ obligacijas, kurios paprastai siūlė kur kas didesnę grąžą nei sertifikatai“, – sakė D. Vanhara.
Ieškinyje teigiama, kad šiurkščiai suklaidinti „Snoro“ klientai nebuvo informuoti apie akivaizdų interesų konfliktą – „Snoras“ platino savo paties vertybinių popierių emisijas, o taip pat tai, kad indėlio sertifikatus „Snoras“ platino dėl indėlių palūkanų apribojimo. Didžioji didžioji dalis sutartis su klientais sudariusių darbuotojų neturėjo finansų maklerio licencijos ir teisės teikti patarimus dėl lėšų investavimo ir pasirašyti tokias sutartis.
„Todėl prašome taikyti restituciją, pripažinti sudarytas sutartis negaliojančiomis ir „Snoro“ klientams išmokėti draudimo išmokas“, – sakė D. Vanhara.
Ieškinį Vilniaus apygardos teismui pateikė 67 žmonės, prašantys grąžinti 1,541 mln. litų.
„Šiuo metu toliau buriame „Snoro“ indėlio sertifikatų pirkėjų grupę – apgauti žmonės dėl pinigų grąžinimo per teismą turėtų kreiptis į Investuotojų asociaciją“, – teigė D. Vanhara.
Jo astovaujami „Snoro“ indėlio sertifikatų savininkai rugsėjį pasiekė pergalę Vilniaus apygardos teisme, kuris pripažino jų teisę gauti draudimo išmokas.
Kreiptis į Investuotojų asociaciją galima elektroniniu paštu info@investuotoju.lt

Įmonių veiklos rizikos tyrimą atlikusi Investuotojų asociacija skelbia, kad didžiausios rizikos įmonių grupei NASDAQ OMX Vilnius biržoje priklauso 9 bendrovės – „Limarko“ laivininkystės kompanija, „Lietuvos jūrų laivininkystė“, „Dvarčionių keramika“, „Agrowill Group“, „Alita“, „Anykščių vynas“, „Utenos trikotažas“, „Gubernija“ bei „Vilniaus degtinė“.

„Viena iš mūsų veiklų – įspėti investuotojus apie gresiančius pavojus, todėl remdamiesi Altmano modeliu, kuriame naudojami balanso duomenys apie turtą bei įsipareigojimus, taip pat įmonių  pajamas ir jų pelningumą, atlikome įmonių veiklos rizikos skaičiavimus. Tai nereiškia, kad  pavojaus zonoje esančios įmonėms iš tiesų nutiks blogiausias scenarijus, tačiau tokia rizika  egzistuoja ir investuotojai turėtų ją vertinti“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys  Vaidotas Rūkas.

Jo teigimu, likvidžiausios iš pavojaus zonoje esančių įmonių yra „Agrowill Group“ akcijos, o pati  įmonė dar mažiausiai vienerius metus turi apsaugą nuo kreditorių, nes jai iškelta restruktūrizavimo  byla. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį restruktūrizavimo bylą iškelti ir “Dvarčionių  keramika“, nepaisant pagrindinio kreditoriaus „Swedbank“ priešinimosi. „Swedbank“ taip pat  kredituoja finansinių sunkumų patiriančias „Alitą“ bei jos valdomą „Anykščių vyną“ bei „Utenos  trikotažą“. Laivininkystės bendrovės šiuo metu nedemonstruoja gerų finansinių rezultatų, jas slegia  nemaža paskolų našta.

Tarp bendrovių, kurių veiklos rizika mažiausia, pateko 13 įmonių: „TEO LT“, „Klaipėdoa  nafta“, „Apranga“, „Vilniaus baldai“, Lietuvos dujos“, „Žemaitijos pienas“, „Klaipėdos  baldai“, „Pieno žvaigždės“, Panevėžio statybos trestas, „Linas Agro Group“, „Rokiškio  sūris“, „Invalda LT“ bei „City Service“.

„Aukšta įmonės veiklos rizika dar nereiškia, kad įmonės akcijos negali atnešti pelno, tačiau mažiau  patirties turinčiam investuotojui tokių investicijų patariama vengti. Lygiai taip pat investuojant  reikia atsižvelgti ne tik į įmonės saugumą, bet ir į akcijų vertinimą, nes ir pačios saugiausios įmonės  akcijos gali būti brangios“, – teigė V. Rūkas.

Vidutinės rizikos grupei priskirtos Vilkyškių pieninė, „Linas“, „Lietuvos energijos  gamyba“, „Grigiškės“, „Snaigė“, „Litgrid“ bei „Lesto“ ir „Kauno energija“.

Investuotojų asociacija ketina įmonių veiklos rizikos vertinimą atnaujinti kas ketvirtį, paskelbus naujus įmonių finansinius duomenis.

Paskelbtas 2013 m. III ketvirčio BVP 2,2 proc. pokytis buvo mažesnis nei tikėtasi. Pramonės, transporto sektorių bei eksporto lėtėjimo nepavyko atsverti augančia prekyba ir vidaus paklausa. Jei ekonomikos lėtėjimas ir toliau bus toks ženklus, tai gali būti nauja grėsmė euro įvedimui Lietuvoje.

Iki šiol didžiausių problemų kildavo siekiant atitikti infliacijos kriterijų, tačiau naujoji grėsmė gali tapti biudžeto deficitas. Net biudžetą surinkus taip, kaip planuota, deficitas vis tiek gali peržengti 3 proc. Mastrichto kriterijaus ribą. Tokia situacija susidarytų ne tik dėl valdžios nesugebėjimo saikingai išlaidauti, bet ir BVP esant mažesniam nei tikimasi – paprasčiausiai deficitas būtų padalintas iš mažesnio BVP dydžio.
Biudžeto deficitas turi tapti prioritetu valdžiai, siekiančiai įvesti Europos valiutą šalyje. Nesinorėtų dar ir dar kartą stebėti, kaip bendroji valiuta tolsta, kai abi kaimyninės Baltijos valstybės ją turi, o Lietuva bus linksniuojama kaip nesugebanti suvaldyti savo finansų ir nepatikima partnerė.
Vis tik labiausiai jaudina ne trumpalaikis ekonomikos lėtėjimas, bet ilgalaikė chroniška Lietuvos liga – investicijų trūkumas. Dabartinis ekonomikos kilimas vyksta beveik išskirtinai augančio vartojimo dėka. Deja, tokia situacija gali tęstis tik ribotą laiką be verslo indėlio į augimą.

Pagal investicijas atsiliekame nuo kaimynų

Verslo indėlis – investicijos, kurių lygis bene mažiausias visoje Europos Sąjungoje. Verslo investicijų santykis su BVP 2012 metais sudarė 12,6 proc., kaimynių Latvijos ir Estijos – atitinkamai 18,8 ir 18,7 proc. Tiek 2011 metais, tiek ir anksčiau šis santykis buvo ne Lietuvos naudai. Lietuvos ekonomikos augimas nėra tvarus arba gali tiesiog labai greitai įsiremti į lubas, ką paskutiniojo ketvirčio duomenys mums ir signalizuoja.
Deja, nei dabartinės valdžios, nei dalies visuomenės požiūriu investicijos nėra laukiamos ar net baidomos. Savo darbais bei kalbomis LR Vyriausybės nariai bei valdančiosios koalicijos parlamentarai, atrodytų, daro viską, kad šalyje nebūtų investuojama. Koks savižudis verslininkas ar verslaujančiu galintis tapti medikas šiuo metu investuotų į privačią kliniką? Kas galėtų pirkti šimtus tūkstančių ar milijonus kainuojančią medicinos įrangą po valdžios akibrokštų, kuriuos visi puikiai žino net nevardinus?
Toks pat klausimas galėtų kilti ir investuotojui, žadančiam sukurti darbo vietas aukščiausios pridėtinės vertės, o ir aukščiausio darbo užmokesčio įmonėje, jei kitos Rytų Europos šalys kaip Lenkija, Čekija, Slovakija taiko „Sodros“ įmokų lubas, o Lietuva ne. Maža to, nuolat ir be perstojo imamasi progresinių mokesčių klausimo. Pridėjus darbo santykių reguliavimo sudėtingumą, kuris, anot „Pasaulio ekonomikos forumo“, užimą 130 vietą, kai kaimynės Latvija gali pasigirti 45-tąja, o Estija – 19-tąja vieta pasaulyje, Lietuvai perspektyvos tampa gana miglotos pritraukti vietos ar užsienio investicijų. Dažniausiai jos teapsiriboja ES lėšų įsisavinimu ar subsidijomis grįstomis didelių pastangų dėka pritrauktomis užsienio kompanijomis.

Valdžia ir visuomenė investicijų nelaukia daugelyje sričių

Absurdiškas valdžios kišimasis bei visuomenės priešinimasis skatina vengti bet kokių investicijų tokiu metu, kai didžiosios ir net vidutinės šalies įmonės iki minimumo susimažinusios skolas, dalis jų turinčios dešimtis milijonų neįdarbintų pinigų, gulinčių nieko neuždirbančiose indėlių sąskaitose ar valstybės obligacijose.
Pakanka peržvelgti pavyzdžių iš bet kokios srities, kad nusvirtų rankos imtis investicijų. Be jau minėtos medicinos, investicijų nelaukia ir žemės ūkis, įvedus apribojimą įsigyti 500 hektarų dirbamos žemės. Dešimtys ar net šimtai milijonų galėtų būti investuoti jau dabar, tačiau prioritetu iškeltas smulkus ūkininkas. Galėtų būti investuojama į techniką, dirbamus laukus, pastatus, bet to paprasčiausiai neleidžiama.
Į konkurencijos stokojantį, bent taip sakoma, maisto prekybos sektorių gerokai sparčiau investuoti norėtų įmonė „Lidl“. Bet negali, nes investicijas draudžia didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės. Taip saugomi smulkūs prekybininkai. Su panašia problema susidūrė ir Vilniuje, buvusioje „Audėjo“ gamykloje greta šiuo metu veikiančio betono cecho prekybos centrą statyti ketinantys verslininkai: jie žiniasklaidoje pasitinkami antraštėmis „Mirties nuosprendis Vilniaus senamiesčiui – milžiniškas prekybos centras Užupyje“.
Ar bandytų kasti anhidritą, ar statytų kiaulių fermą, renovuotų pastatą, ką jau kalbėti apie nuolat eskaluojamas skalūnų dujas, visada atsiras reguliatorių valdžioje, žmonių bendruomenėje ketinančių saugoti paprasto žmogaus teises. Atrodytų, kad ir ką bedarytų, viskas yra neliačiama ir nekeičiama, nes kam nors kas nors gali pakenkti. Kol bus taip galvojančių, kol bus taip galvojančius saugančių, tol Lietuvoje investicijų proveržio ir nesulauksime.

Lietuvos aukščiausiasis teismas atmetė neužregistruotos “Snoro” akcijų emisijos pirkėjų kasacinį skundą dėl nuosavybės teisės į akcijoms supirkti sukauptas lėšas pripažinimo, praneša Investuotojų asociacija.

Susipažinusi su sprendimo motyvais Investuotojų asociacija spręs dėl tolimesnių galimybių siekti lėšų grąžinimo.

Kasacinis skundas pateiktas 2013 metų kovo 22 dieną. 2012 metų gruodžio pabaigoje Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti 2012 metų birželio pabagoje priimtą smulkiesiems investuotojams nepalankų Vilniaus apygardos teismo sprendimą.

Investuotojų asociacija teisme atstovavo beveik 500 investuotojų, kurie prašo pripažinti nuosavybės teisę į maždaug 10 mln. litų, sukauptus apmokėti už “Snoro” akcijas, kurios taip ir nebuvo išleistos.

„Snoro“ akcininkai sprendimą platinti naują 380 mln. litų akcijų emisiją priėmė 2010 metų gruodžio 21 dieną. Didžiąją dalį iš naujos 380,083 mln. litų „Snoro“ akcijų emisijos ketino pirkti buvę „Snoro“ pagrindiniai akcininkai – Vladimiras Antonovas (200,483 mln. litų) ir Raimondas Baranauskas (74,517 mln. litų) bei „Jubilee Financial Products“ valdomas fondas (80,021 mln. litų).

Smulkieji investuotojai naujosios akcijų emisijos galėjo įsigyti už maždaug 25,061 mln. litų.
2011 metų lapkričio 16 dieną Lietuvos Vyriausybė nacionalizavo „Snoro“ akcijas, o lapkričio 22 dieną Lietuvos bankas atsisakė išduoti leidimą registruoti „Snoro“ įstatų pakeitimus dėl kapitalo didinimo. Gruodžio 7 dieną „Snorui“ iškelta bankroto byla.

Bankrutavusio banko „Snoras“ indėlio sertifikatų savininkai pasiekė pergalę Vilniaus apygardos teisme, kuris pripažino jų teisę gauti draudimo išmokas, praneša Investuotojų asociacija.

„Iki šiol buvo laimimos pavienių „Snoro“ indėlio sertifikatų savininkų bylos. Investuotojų asociacijos žiniomis, tai bene pirmasis atvejis, kai yra visiškai patenkinamas grupės „Snoro“ indėlio sertifikatų turėtojų ieškinys“, – sakė nukentėjusių interesus gynęs Investuotojų asociacijos valdybos narys, advokato padėjėjas Dominykas Vanhara.

Jo teigimu, 4 asmenų grupės ieškinį išnagrinėjęs teismas nusprendė nuginčyti indėlio sertifikato sutartis, taikyti restituciją ir pripažinti teisę gauti indėlio draudimo išmokas.

„Džiaugiamės, kad pavyko pasiekti šią visiems „Snoro“ indėlio sertifikatų turėtojams reikšmingą pergalę. Prie Investuotojų asociacijos buriamos indėlio sertifikatų pirkėjų grupės, kuri kreipsis į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo, kviečiame prisijungti ir kitus nukentėjusius nuo „Snoro“ bankroto“, – sakė Investuotojų asociacijos direktorius Tomas Pilipavičius.

Advokato padėjėjo (advokato Mindaugo Kazlausko kontora) D. Vanharos teigimu, reiškiant grupės ieškinį, yra patiriamos ženkliai mažesnės bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir riziką dėl kitos šalies patirtų teisinių išlaidų atlyginimo. Norintys prisijungti prie Investuotojų asociacijos buriamos grupės, turėtų parašyti į info@investuotoju.lt.

„Snoras“, kuriam Lietuvos bankas buvo apribojęs galimybes mokėti didesnes palūkanas už indėlius, aktyviausiai rinkoje leido indėlio sertifikatus. „Snoro“ bankroto administratoriaus duomenimis, banko žlugimo metu buvo išleista apie 327 mln. litų „Snoro“ indėlio sertifikatų, kuriuos turėjo įsigiję daugiau nei 4,3 tūkst. asmenų.

„Snoro“ veikla sustabdyta 2011 metų lapkričio 16 dieną, o bankroto byla bankui iškelta gruodžio 7 dieną. Pagrindiniai „Snoro“ akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas apkaltinti daugiau kaip 1,7 mlrd. litų vertės turto pasisavinimu ir šiuo metu Londone bylinėjasi dėl ekstradicijos į Lietuvą.