Beveik 70 bankrutuojančio „Snoro“ indėlio sertifikatų pirkėjų prašo teismo grąžinti jų sumokėtus pinigus, praneša Investuotojų asociacija.

„Jau po „Snoro“ bankroto paaiškėjo, kad Lietuvos bankas buvo uždraudęs „Snorui“ mokėti didesnes palūkanas už indėlius, todėl „Snoras“ pasitelkė naują instrumentą – indėlio sertifikatą, kurį banko skyriuose žmonėms pateikinėjo kaip „tokį pat“ indėlį, tik su didesne grąža. Daugelis žmonių turėtus terminuotus indėlius iškeitė į sertifikatus, kurie, pasak „Snoro“ darbuotojų, nesiskiria nuo indėlių“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys, advokato padėjėjas Dominykas Vanhara.
Pasak jo, akivaizdu, kad paprasti, dažnai vyresnio amžiaus žmonės buvo suklaidinti žodžių žaismo – juk “indėlio sertifikatas“ turėtų liudyti, jog žmogus turi indėlį.
D. Vanharos teigimu, akivaizdžiai klaidino ir „Snoro“ pateiktuose dokumentuose esančios nuorodos į tai, kad „Snoro“ įsipareigojimai klientui yra drausti Indėlių ir investicijų draudime.
„Dabar „Snoras“ bando tvirtinti, kad indėlio sertifikatai nėra draudžiami, tačiau tą žinodami iš karto, žmonės būtų investavę į „Snoro“ obligacijas, kurios paprastai siūlė kur kas didesnę grąžą nei sertifikatai“, – sakė D. Vanhara.
Ieškinyje teigiama, kad šiurkščiai suklaidinti „Snoro“ klientai nebuvo informuoti apie akivaizdų interesų konfliktą – „Snoras“ platino savo paties vertybinių popierių emisijas, o taip pat tai, kad indėlio sertifikatus „Snoras“ platino dėl indėlių palūkanų apribojimo. Didžioji didžioji dalis sutartis su klientais sudariusių darbuotojų neturėjo finansų maklerio licencijos ir teisės teikti patarimus dėl lėšų investavimo ir pasirašyti tokias sutartis.
„Todėl prašome taikyti restituciją, pripažinti sudarytas sutartis negaliojančiomis ir „Snoro“ klientams išmokėti draudimo išmokas“, – sakė D. Vanhara.
Ieškinį Vilniaus apygardos teismui pateikė 67 žmonės, prašantys grąžinti 1,541 mln. litų.
„Šiuo metu toliau buriame „Snoro“ indėlio sertifikatų pirkėjų grupę – apgauti žmonės dėl pinigų grąžinimo per teismą turėtų kreiptis į Investuotojų asociaciją“, – teigė D. Vanhara.
Jo astovaujami „Snoro“ indėlio sertifikatų savininkai rugsėjį pasiekė pergalę Vilniaus apygardos teisme, kuris pripažino jų teisę gauti draudimo išmokas.
Kreiptis į Investuotojų asociaciją galima elektroniniu paštu info@investuotoju.lt

Įmonių veiklos rizikos tyrimą atlikusi Investuotojų asociacija skelbia, kad didžiausios rizikos įmonių grupei NASDAQ OMX Vilnius biržoje priklauso 9 bendrovės – „Limarko“ laivininkystės kompanija, „Lietuvos jūrų laivininkystė“, „Dvarčionių keramika“, „Agrowill Group“, „Alita“, „Anykščių vynas“, „Utenos trikotažas“, „Gubernija“ bei „Vilniaus degtinė“.

„Viena iš mūsų veiklų – įspėti investuotojus apie gresiančius pavojus, todėl remdamiesi Altmano modeliu, kuriame naudojami balanso duomenys apie turtą bei įsipareigojimus, taip pat įmonių  pajamas ir jų pelningumą, atlikome įmonių veiklos rizikos skaičiavimus. Tai nereiškia, kad  pavojaus zonoje esančios įmonėms iš tiesų nutiks blogiausias scenarijus, tačiau tokia rizika  egzistuoja ir investuotojai turėtų ją vertinti“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys  Vaidotas Rūkas.

Jo teigimu, likvidžiausios iš pavojaus zonoje esančių įmonių yra „Agrowill Group“ akcijos, o pati  įmonė dar mažiausiai vienerius metus turi apsaugą nuo kreditorių, nes jai iškelta restruktūrizavimo  byla. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį restruktūrizavimo bylą iškelti ir “Dvarčionių  keramika“, nepaisant pagrindinio kreditoriaus „Swedbank“ priešinimosi. „Swedbank“ taip pat  kredituoja finansinių sunkumų patiriančias „Alitą“ bei jos valdomą „Anykščių vyną“ bei „Utenos  trikotažą“. Laivininkystės bendrovės šiuo metu nedemonstruoja gerų finansinių rezultatų, jas slegia  nemaža paskolų našta.

Tarp bendrovių, kurių veiklos rizika mažiausia, pateko 13 įmonių: „TEO LT“, „Klaipėdoa  nafta“, „Apranga“, „Vilniaus baldai“, Lietuvos dujos“, „Žemaitijos pienas“, „Klaipėdos  baldai“, „Pieno žvaigždės“, Panevėžio statybos trestas, „Linas Agro Group“, „Rokiškio  sūris“, „Invalda LT“ bei „City Service“.

„Aukšta įmonės veiklos rizika dar nereiškia, kad įmonės akcijos negali atnešti pelno, tačiau mažiau  patirties turinčiam investuotojui tokių investicijų patariama vengti. Lygiai taip pat investuojant  reikia atsižvelgti ne tik į įmonės saugumą, bet ir į akcijų vertinimą, nes ir pačios saugiausios įmonės  akcijos gali būti brangios“, – teigė V. Rūkas.

Vidutinės rizikos grupei priskirtos Vilkyškių pieninė, „Linas“, „Lietuvos energijos  gamyba“, „Grigiškės“, „Snaigė“, „Litgrid“ bei „Lesto“ ir „Kauno energija“.

Investuotojų asociacija ketina įmonių veiklos rizikos vertinimą atnaujinti kas ketvirtį, paskelbus naujus įmonių finansinius duomenis.

Paskelbtas 2013 m. III ketvirčio BVP 2,2 proc. pokytis buvo mažesnis nei tikėtasi. Pramonės, transporto sektorių bei eksporto lėtėjimo nepavyko atsverti augančia prekyba ir vidaus paklausa. Jei ekonomikos lėtėjimas ir toliau bus toks ženklus, tai gali būti nauja grėsmė euro įvedimui Lietuvoje.

Iki šiol didžiausių problemų kildavo siekiant atitikti infliacijos kriterijų, tačiau naujoji grėsmė gali tapti biudžeto deficitas. Net biudžetą surinkus taip, kaip planuota, deficitas vis tiek gali peržengti 3 proc. Mastrichto kriterijaus ribą. Tokia situacija susidarytų ne tik dėl valdžios nesugebėjimo saikingai išlaidauti, bet ir BVP esant mažesniam nei tikimasi – paprasčiausiai deficitas būtų padalintas iš mažesnio BVP dydžio.
Biudžeto deficitas turi tapti prioritetu valdžiai, siekiančiai įvesti Europos valiutą šalyje. Nesinorėtų dar ir dar kartą stebėti, kaip bendroji valiuta tolsta, kai abi kaimyninės Baltijos valstybės ją turi, o Lietuva bus linksniuojama kaip nesugebanti suvaldyti savo finansų ir nepatikima partnerė.
Vis tik labiausiai jaudina ne trumpalaikis ekonomikos lėtėjimas, bet ilgalaikė chroniška Lietuvos liga – investicijų trūkumas. Dabartinis ekonomikos kilimas vyksta beveik išskirtinai augančio vartojimo dėka. Deja, tokia situacija gali tęstis tik ribotą laiką be verslo indėlio į augimą.

Pagal investicijas atsiliekame nuo kaimynų

Verslo indėlis – investicijos, kurių lygis bene mažiausias visoje Europos Sąjungoje. Verslo investicijų santykis su BVP 2012 metais sudarė 12,6 proc., kaimynių Latvijos ir Estijos – atitinkamai 18,8 ir 18,7 proc. Tiek 2011 metais, tiek ir anksčiau šis santykis buvo ne Lietuvos naudai. Lietuvos ekonomikos augimas nėra tvarus arba gali tiesiog labai greitai įsiremti į lubas, ką paskutiniojo ketvirčio duomenys mums ir signalizuoja.
Deja, nei dabartinės valdžios, nei dalies visuomenės požiūriu investicijos nėra laukiamos ar net baidomos. Savo darbais bei kalbomis LR Vyriausybės nariai bei valdančiosios koalicijos parlamentarai, atrodytų, daro viską, kad šalyje nebūtų investuojama. Koks savižudis verslininkas ar verslaujančiu galintis tapti medikas šiuo metu investuotų į privačią kliniką? Kas galėtų pirkti šimtus tūkstančių ar milijonus kainuojančią medicinos įrangą po valdžios akibrokštų, kuriuos visi puikiai žino net nevardinus?
Toks pat klausimas galėtų kilti ir investuotojui, žadančiam sukurti darbo vietas aukščiausios pridėtinės vertės, o ir aukščiausio darbo užmokesčio įmonėje, jei kitos Rytų Europos šalys kaip Lenkija, Čekija, Slovakija taiko „Sodros“ įmokų lubas, o Lietuva ne. Maža to, nuolat ir be perstojo imamasi progresinių mokesčių klausimo. Pridėjus darbo santykių reguliavimo sudėtingumą, kuris, anot „Pasaulio ekonomikos forumo“, užimą 130 vietą, kai kaimynės Latvija gali pasigirti 45-tąja, o Estija – 19-tąja vieta pasaulyje, Lietuvai perspektyvos tampa gana miglotos pritraukti vietos ar užsienio investicijų. Dažniausiai jos teapsiriboja ES lėšų įsisavinimu ar subsidijomis grįstomis didelių pastangų dėka pritrauktomis užsienio kompanijomis.

Valdžia ir visuomenė investicijų nelaukia daugelyje sričių

Absurdiškas valdžios kišimasis bei visuomenės priešinimasis skatina vengti bet kokių investicijų tokiu metu, kai didžiosios ir net vidutinės šalies įmonės iki minimumo susimažinusios skolas, dalis jų turinčios dešimtis milijonų neįdarbintų pinigų, gulinčių nieko neuždirbančiose indėlių sąskaitose ar valstybės obligacijose.
Pakanka peržvelgti pavyzdžių iš bet kokios srities, kad nusvirtų rankos imtis investicijų. Be jau minėtos medicinos, investicijų nelaukia ir žemės ūkis, įvedus apribojimą įsigyti 500 hektarų dirbamos žemės. Dešimtys ar net šimtai milijonų galėtų būti investuoti jau dabar, tačiau prioritetu iškeltas smulkus ūkininkas. Galėtų būti investuojama į techniką, dirbamus laukus, pastatus, bet to paprasčiausiai neleidžiama.
Į konkurencijos stokojantį, bent taip sakoma, maisto prekybos sektorių gerokai sparčiau investuoti norėtų įmonė „Lidl“. Bet negali, nes investicijas draudžia didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės. Taip saugomi smulkūs prekybininkai. Su panašia problema susidūrė ir Vilniuje, buvusioje „Audėjo“ gamykloje greta šiuo metu veikiančio betono cecho prekybos centrą statyti ketinantys verslininkai: jie žiniasklaidoje pasitinkami antraštėmis „Mirties nuosprendis Vilniaus senamiesčiui – milžiniškas prekybos centras Užupyje“.
Ar bandytų kasti anhidritą, ar statytų kiaulių fermą, renovuotų pastatą, ką jau kalbėti apie nuolat eskaluojamas skalūnų dujas, visada atsiras reguliatorių valdžioje, žmonių bendruomenėje ketinančių saugoti paprasto žmogaus teises. Atrodytų, kad ir ką bedarytų, viskas yra neliačiama ir nekeičiama, nes kam nors kas nors gali pakenkti. Kol bus taip galvojančių, kol bus taip galvojančius saugančių, tol Lietuvoje investicijų proveržio ir nesulauksime.

Lietuvos aukščiausiasis teismas atmetė neužregistruotos “Snoro” akcijų emisijos pirkėjų kasacinį skundą dėl nuosavybės teisės į akcijoms supirkti sukauptas lėšas pripažinimo, praneša Investuotojų asociacija.

Susipažinusi su sprendimo motyvais Investuotojų asociacija spręs dėl tolimesnių galimybių siekti lėšų grąžinimo.

Kasacinis skundas pateiktas 2013 metų kovo 22 dieną. 2012 metų gruodžio pabaigoje Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti 2012 metų birželio pabagoje priimtą smulkiesiems investuotojams nepalankų Vilniaus apygardos teismo sprendimą.

Investuotojų asociacija teisme atstovavo beveik 500 investuotojų, kurie prašo pripažinti nuosavybės teisę į maždaug 10 mln. litų, sukauptus apmokėti už “Snoro” akcijas, kurios taip ir nebuvo išleistos.

„Snoro“ akcininkai sprendimą platinti naują 380 mln. litų akcijų emisiją priėmė 2010 metų gruodžio 21 dieną. Didžiąją dalį iš naujos 380,083 mln. litų „Snoro“ akcijų emisijos ketino pirkti buvę „Snoro“ pagrindiniai akcininkai – Vladimiras Antonovas (200,483 mln. litų) ir Raimondas Baranauskas (74,517 mln. litų) bei „Jubilee Financial Products“ valdomas fondas (80,021 mln. litų).

Smulkieji investuotojai naujosios akcijų emisijos galėjo įsigyti už maždaug 25,061 mln. litų.
2011 metų lapkričio 16 dieną Lietuvos Vyriausybė nacionalizavo „Snoro“ akcijas, o lapkričio 22 dieną Lietuvos bankas atsisakė išduoti leidimą registruoti „Snoro“ įstatų pakeitimus dėl kapitalo didinimo. Gruodžio 7 dieną „Snorui“ iškelta bankroto byla.

Bankrutavusio banko „Snoras“ indėlio sertifikatų savininkai pasiekė pergalę Vilniaus apygardos teisme, kuris pripažino jų teisę gauti draudimo išmokas, praneša Investuotojų asociacija.

„Iki šiol buvo laimimos pavienių „Snoro“ indėlio sertifikatų savininkų bylos. Investuotojų asociacijos žiniomis, tai bene pirmasis atvejis, kai yra visiškai patenkinamas grupės „Snoro“ indėlio sertifikatų turėtojų ieškinys“, – sakė nukentėjusių interesus gynęs Investuotojų asociacijos valdybos narys, advokato padėjėjas Dominykas Vanhara.

Jo teigimu, 4 asmenų grupės ieškinį išnagrinėjęs teismas nusprendė nuginčyti indėlio sertifikato sutartis, taikyti restituciją ir pripažinti teisę gauti indėlio draudimo išmokas.

„Džiaugiamės, kad pavyko pasiekti šią visiems „Snoro“ indėlio sertifikatų turėtojams reikšmingą pergalę. Prie Investuotojų asociacijos buriamos indėlio sertifikatų pirkėjų grupės, kuri kreipsis į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo, kviečiame prisijungti ir kitus nukentėjusius nuo „Snoro“ bankroto“, – sakė Investuotojų asociacijos direktorius Tomas Pilipavičius.

Advokato padėjėjo (advokato Mindaugo Kazlausko kontora) D. Vanharos teigimu, reiškiant grupės ieškinį, yra patiriamos ženkliai mažesnės bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir riziką dėl kitos šalies patirtų teisinių išlaidų atlyginimo. Norintys prisijungti prie Investuotojų asociacijos buriamos grupės, turėtų parašyti į info@investuotoju.lt.

„Snoras“, kuriam Lietuvos bankas buvo apribojęs galimybes mokėti didesnes palūkanas už indėlius, aktyviausiai rinkoje leido indėlio sertifikatus. „Snoro“ bankroto administratoriaus duomenimis, banko žlugimo metu buvo išleista apie 327 mln. litų „Snoro“ indėlio sertifikatų, kuriuos turėjo įsigiję daugiau nei 4,3 tūkst. asmenų.

„Snoro“ veikla sustabdyta 2011 metų lapkričio 16 dieną, o bankroto byla bankui iškelta gruodžio 7 dieną. Pagrindiniai „Snoro“ akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas apkaltinti daugiau kaip 1,7 mlrd. litų vertės turto pasisavinimu ir šiuo metu Londone bylinėjasi dėl ekstradicijos į Lietuvą.