Beveik 70 bankrutuojančio „Snoro“ indėlio sertifikatų pirkėjų prašo teismo grąžinti jų sumokėtus pinigus, praneša Investuotojų asociacija.

„Jau po „Snoro“ bankroto paaiškėjo, kad Lietuvos bankas buvo uždraudęs „Snorui“ mokėti didesnes palūkanas už indėlius, todėl „Snoras“ pasitelkė naują instrumentą – indėlio sertifikatą, kurį banko skyriuose žmonėms pateikinėjo kaip „tokį pat“ indėlį, tik su didesne grąža. Daugelis žmonių turėtus terminuotus indėlius iškeitė į sertifikatus, kurie, pasak „Snoro“ darbuotojų, nesiskiria nuo indėlių“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys, advokato padėjėjas Dominykas Vanhara.
Pasak jo, akivaizdu, kad paprasti, dažnai vyresnio amžiaus žmonės buvo suklaidinti žodžių žaismo – juk “indėlio sertifikatas“ turėtų liudyti, jog žmogus turi indėlį.
D. Vanharos teigimu, akivaizdžiai klaidino ir „Snoro“ pateiktuose dokumentuose esančios nuorodos į tai, kad „Snoro“ įsipareigojimai klientui yra drausti Indėlių ir investicijų draudime.
„Dabar „Snoras“ bando tvirtinti, kad indėlio sertifikatai nėra draudžiami, tačiau tą žinodami iš karto, žmonės būtų investavę į „Snoro“ obligacijas, kurios paprastai siūlė kur kas didesnę grąžą nei sertifikatai“, – sakė D. Vanhara.
Ieškinyje teigiama, kad šiurkščiai suklaidinti „Snoro“ klientai nebuvo informuoti apie akivaizdų interesų konfliktą – „Snoras“ platino savo paties vertybinių popierių emisijas, o taip pat tai, kad indėlio sertifikatus „Snoras“ platino dėl indėlių palūkanų apribojimo. Didžioji didžioji dalis sutartis su klientais sudariusių darbuotojų neturėjo finansų maklerio licencijos ir teisės teikti patarimus dėl lėšų investavimo ir pasirašyti tokias sutartis.
„Todėl prašome taikyti restituciją, pripažinti sudarytas sutartis negaliojančiomis ir „Snoro“ klientams išmokėti draudimo išmokas“, – sakė D. Vanhara.
Ieškinį Vilniaus apygardos teismui pateikė 67 žmonės, prašantys grąžinti 1,541 mln. litų.
„Šiuo metu toliau buriame „Snoro“ indėlio sertifikatų pirkėjų grupę – apgauti žmonės dėl pinigų grąžinimo per teismą turėtų kreiptis į Investuotojų asociaciją“, – teigė D. Vanhara.
Jo astovaujami „Snoro“ indėlio sertifikatų savininkai rugsėjį pasiekė pergalę Vilniaus apygardos teisme, kuris pripažino jų teisę gauti draudimo išmokas.
Kreiptis į Investuotojų asociaciją galima elektroniniu paštu info@investuotoju.lt

Įmonių veiklos rizikos tyrimą atlikusi Investuotojų asociacija skelbia, kad didžiausios rizikos įmonių grupei NASDAQ OMX Vilnius biržoje priklauso 9 bendrovės – „Limarko“ laivininkystės kompanija, „Lietuvos jūrų laivininkystė“, „Dvarčionių keramika“, „Agrowill Group“, „Alita“, „Anykščių vynas“, „Utenos trikotažas“, „Gubernija“ bei „Vilniaus degtinė“.

„Viena iš mūsų veiklų – įspėti investuotojus apie gresiančius pavojus, todėl remdamiesi Altmano modeliu, kuriame naudojami balanso duomenys apie turtą bei įsipareigojimus, taip pat įmonių pajamas ir jų pelningumą, atlikome įmonių veiklos rizikos skaičiavimus. Tai nereiškia, kad pavojaus zonoje esančios įmonėms iš tiesų nutiks blogiausias scenarijus, tačiau tokia rizika egzistuoja ir investuotojai turėtų ją vertinti“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys Vaidotas Rūkas.

Jo teigimu, likvidžiausios iš pavojaus zonoje esančių įmonių yra „Agrowill Group“ akcijos, o pati įmonė dar mažiausiai vienerius metus turi apsaugą nuo kreditorių, nes jai iškelta restruktūrizavimo byla. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį restruktūrizavimo bylą iškelti ir “Dvarčionių keramika“, nepaisant pagrindinio kreditoriaus „Swedbank“ priešinimosi. „Swedbank“ taip pat kredituoja finansinių sunkumų patiriančias „Alitą“ bei jos valdomą „Anykščių vyną“ bei „Utenos trikotažą“. Laivininkystės bendrovės šiuo metu nedemonstruoja gerų finansinių rezultatų, jas slegia nemaža paskolų našta.

Tarp bendrovių, kurių veiklos rizika mažiausia, pateko 13 įmonių: „TEO LT“, „Klaipėdoa nafta“, „Apranga“, „Vilniaus baldai“, Lietuvos dujos“, „Žemaitijos pienas“, „Klaipėdos baldai“, „Pieno žvaigždės“, Panevėžio statybos trestas, „Linas Agro Group“, „Rokiškio sūris“, „Invalda LT“ bei „City Service“.

„Aukšta įmonės veiklos rizika dar nereiškia, kad įmonės akcijos negali atnešti pelno, tačiau mažiau patirties turinčiam investuotojui tokių investicijų patariama vengti. Lygiai taip pat investuojant reikia atsižvelgti ne tik į įmonės saugumą, bet ir į akcijų vertinimą, nes ir pačios saugiausios įmonės akcijos gali būti brangios“, – teigė V. Rūkas.

Vidutinės rizikos grupei priskirtos Vilkyškių pieninė, „Linas“, „Lietuvos energijos gamyba“, „Grigiškės“, „Snaigė“, „Litgrid“ bei „Lesto“ ir „Kauno energija“.

Investuotojų asociacija ketina įmonių veiklos rizikos vertinimą atnaujinti kas ketvirtį, paskelbus naujus įmonių finansinius duomenis.

Paskelbtas 2013 m. III ketvirčio BVP 2,2 proc. pokytis buvo mažesnis nei tikėtasi. Pramonės, transporto sektorių bei eksporto lėtėjimo nepavyko atsverti augančia prekyba ir vidaus paklausa. Jei ekonomikos lėtėjimas ir toliau bus toks ženklus, tai gali būti nauja grėsmė euro įvedimui Lietuvoje.

Iki šiol didžiausių problemų kildavo siekiant atitikti infliacijos kriterijų, tačiau naujoji grėsmė gali tapti biudžeto deficitas. Net biudžetą surinkus taip, kaip planuota, deficitas vis tiek gali peržengti 3 proc. Mastrichto kriterijaus ribą. Tokia situacija susidarytų ne tik dėl valdžios nesugebėjimo saikingai išlaidauti, bet ir BVP esant mažesniam nei tikimasi – paprasčiausiai deficitas būtų padalintas iš mažesnio BVP dydžio.
Biudžeto deficitas turi tapti prioritetu valdžiai, siekiančiai įvesti Europos valiutą šalyje. Nesinorėtų dar ir dar kartą stebėti, kaip bendroji valiuta tolsta, kai abi kaimyninės Baltijos valstybės ją turi, o Lietuva bus linksniuojama kaip nesugebanti suvaldyti savo finansų ir nepatikima partnerė.
Vis tik labiausiai jaudina ne trumpalaikis ekonomikos lėtėjimas, bet ilgalaikė chroniška Lietuvos liga – investicijų trūkumas. Dabartinis ekonomikos kilimas vyksta beveik išskirtinai augančio vartojimo dėka. Deja, tokia situacija gali tęstis tik ribotą laiką be verslo indėlio į augimą.

Pagal investicijas atsiliekame nuo kaimynų

Verslo indėlis – investicijos, kurių lygis bene mažiausias visoje Europos Sąjungoje. Verslo investicijų santykis su BVP 2012 metais sudarė 12,6 proc., kaimynių Latvijos ir Estijos – atitinkamai 18,8 ir 18,7 proc. Tiek 2011 metais, tiek ir anksčiau šis santykis buvo ne Lietuvos naudai. Lietuvos ekonomikos augimas nėra tvarus arba gali tiesiog labai greitai įsiremti į lubas, ką paskutiniojo ketvirčio duomenys mums ir signalizuoja.
Deja, nei dabartinės valdžios, nei dalies visuomenės požiūriu investicijos nėra laukiamos ar net baidomos. Savo darbais bei kalbomis LR Vyriausybės nariai bei valdančiosios koalicijos parlamentarai, atrodytų, daro viską, kad šalyje nebūtų investuojama. Koks savižudis verslininkas ar verslaujančiu galintis tapti medikas šiuo metu investuotų į privačią kliniką? Kas galėtų pirkti šimtus tūkstančių ar milijonus kainuojančią medicinos įrangą po valdžios akibrokštų, kuriuos visi puikiai žino net nevardinus?
Toks pat klausimas galėtų kilti ir investuotojui, žadančiam sukurti darbo vietas aukščiausios pridėtinės vertės, o ir aukščiausio darbo užmokesčio įmonėje, jei kitos Rytų Europos šalys kaip Lenkija, Čekija, Slovakija taiko „Sodros“ įmokų lubas, o Lietuva ne. Maža to, nuolat ir be perstojo imamasi progresinių mokesčių klausimo. Pridėjus darbo santykių reguliavimo sudėtingumą, kuris, anot „Pasaulio ekonomikos forumo“, užimą 130 vietą, kai kaimynės Latvija gali pasigirti 45-tąja, o Estija – 19-tąja vieta pasaulyje, Lietuvai perspektyvos tampa gana miglotos pritraukti vietos ar užsienio investicijų. Dažniausiai jos teapsiriboja ES lėšų įsisavinimu ar subsidijomis grįstomis didelių pastangų dėka pritrauktomis užsienio kompanijomis.

Valdžia ir visuomenė investicijų nelaukia daugelyje sričių

Absurdiškas valdžios kišimasis bei visuomenės priešinimasis skatina vengti bet kokių investicijų tokiu metu, kai didžiosios ir net vidutinės šalies įmonės iki minimumo susimažinusios skolas, dalis jų turinčios dešimtis milijonų neįdarbintų pinigų, gulinčių nieko neuždirbančiose indėlių sąskaitose ar valstybės obligacijose.
Pakanka peržvelgti pavyzdžių iš bet kokios srities, kad nusvirtų rankos imtis investicijų. Be jau minėtos medicinos, investicijų nelaukia ir žemės ūkis, įvedus apribojimą įsigyti 500 hektarų dirbamos žemės. Dešimtys ar net šimtai milijonų galėtų būti investuoti jau dabar, tačiau prioritetu iškeltas smulkus ūkininkas. Galėtų būti investuojama į techniką, dirbamus laukus, pastatus, bet to paprasčiausiai neleidžiama.
Į konkurencijos stokojantį, bent taip sakoma, maisto prekybos sektorių gerokai sparčiau investuoti norėtų įmonė „Lidl“. Bet negali, nes investicijas draudžia didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės. Taip saugomi smulkūs prekybininkai. Su panašia problema susidūrė ir Vilniuje, buvusioje „Audėjo“ gamykloje greta šiuo metu veikiančio betono cecho prekybos centrą statyti ketinantys verslininkai: jie žiniasklaidoje pasitinkami antraštėmis „Mirties nuosprendis Vilniaus senamiesčiui – milžiniškas prekybos centras Užupyje“.
Ar bandytų kasti anhidritą, ar statytų kiaulių fermą, renovuotų pastatą, ką jau kalbėti apie nuolat eskaluojamas skalūnų dujas, visada atsiras reguliatorių valdžioje, žmonių bendruomenėje ketinančių saugoti paprasto žmogaus teises. Atrodytų, kad ir ką bedarytų, viskas yra neliačiama ir nekeičiama, nes kam nors kas nors gali pakenkti. Kol bus taip galvojančių, kol bus taip galvojančius saugančių, tol Lietuvoje investicijų proveržio ir nesulauksime.

Lietuvos aukščiausiasis teismas atmetė neužregistruotos “Snoro” akcijų emisijos pirkėjų kasacinį skundą dėl nuosavybės teisės į akcijoms supirkti sukauptas lėšas pripažinimo, praneša Investuotojų asociacija.

Susipažinusi su sprendimo motyvais Investuotojų asociacija spręs dėl tolimesnių galimybių siekti lėšų grąžinimo.

Kasacinis skundas pateiktas 2013 metų kovo 22 dieną. 2012 metų gruodžio pabaigoje Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti 2012 metų birželio pabagoje priimtą smulkiesiems investuotojams nepalankų Vilniaus apygardos teismo sprendimą.

Investuotojų asociacija teisme atstovavo beveik 500 investuotojų, kurie prašo pripažinti nuosavybės teisę į maždaug 10 mln. litų, sukauptus apmokėti už “Snoro” akcijas, kurios taip ir nebuvo išleistos.

„Snoro“ akcininkai sprendimą platinti naują 380 mln. litų akcijų emisiją priėmė 2010 metų gruodžio 21 dieną. Didžiąją dalį iš naujos 380,083 mln. litų „Snoro“ akcijų emisijos ketino pirkti buvę „Snoro“ pagrindiniai akcininkai – Vladimiras Antonovas (200,483 mln. litų) ir Raimondas Baranauskas (74,517 mln. litų) bei „Jubilee Financial Products“ valdomas fondas (80,021 mln. litų).

Smulkieji investuotojai naujosios akcijų emisijos galėjo įsigyti už maždaug 25,061 mln. litų.
2011 metų lapkričio 16 dieną Lietuvos Vyriausybė nacionalizavo „Snoro“ akcijas, o lapkričio 22 dieną Lietuvos bankas atsisakė išduoti leidimą registruoti „Snoro“ įstatų pakeitimus dėl kapitalo didinimo. Gruodžio 7 dieną „Snorui“ iškelta bankroto byla.

Bankrutavusio banko „Snoras“ indėlio sertifikatų savininkai pasiekė pergalę Vilniaus apygardos teisme, kuris pripažino jų teisę gauti draudimo išmokas, praneša Investuotojų asociacija.

„Iki šiol buvo laimimos pavienių „Snoro“ indėlio sertifikatų savininkų bylos. Investuotojų asociacijos žiniomis, tai bene pirmasis atvejis, kai yra visiškai patenkinamas grupės „Snoro“ indėlio sertifikatų turėtojų ieškinys“, – sakė nukentėjusių interesus gynęs Investuotojų asociacijos valdybos narys, advokato padėjėjas Dominykas Vanhara.

Jo teigimu, 4 asmenų grupės ieškinį išnagrinėjęs teismas nusprendė nuginčyti indėlio sertifikato sutartis, taikyti restituciją ir pripažinti teisę gauti indėlio draudimo išmokas.

„Džiaugiamės, kad pavyko pasiekti šią visiems „Snoro“ indėlio sertifikatų turėtojams reikšmingą pergalę. Prie Investuotojų asociacijos buriamos indėlio sertifikatų pirkėjų grupės, kuri kreipsis į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo, kviečiame prisijungti ir kitus nukentėjusius nuo „Snoro“ bankroto“, – sakė Investuotojų asociacijos direktorius Tomas Pilipavičius.

Advokato padėjėjo (advokato Mindaugo Kazlausko kontora) D. Vanharos teigimu, reiškiant grupės ieškinį, yra patiriamos ženkliai mažesnės bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir riziką dėl kitos šalies patirtų teisinių išlaidų atlyginimo. Norintys prisijungti prie Investuotojų asociacijos buriamos grupės, turėtų parašyti į info@investuotoju.lt.

„Snoras“, kuriam Lietuvos bankas buvo apribojęs galimybes mokėti didesnes palūkanas už indėlius, aktyviausiai rinkoje leido indėlio sertifikatus. „Snoro“ bankroto administratoriaus duomenimis, banko žlugimo metu buvo išleista apie 327 mln. litų „Snoro“ indėlio sertifikatų, kuriuos turėjo įsigiję daugiau nei 4,3 tūkst. asmenų.

„Snoro“ veikla sustabdyta 2011 metų lapkričio 16 dieną, o bankroto byla bankui iškelta gruodžio 7 dieną. Pagrindiniai „Snoro“ akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas apkaltinti daugiau kaip 1,7 mlrd. litų vertės turto pasisavinimu ir šiuo metu Londone bylinėjasi dėl ekstradicijos į Lietuvą.

Premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjų siūlymai naikinti gyventojų pajamų mokesčio lengvatą savanoriškai kaupiantiems pensijai ateityje sumažins taupančiųjų skaičių ir dar daugiau gyventojų pavers priklausomais nuo valstybės išmokų, prognozuoja smulkiuosius vienijanti Investuotojų asociacija.

„Lietuvoje savarankiškai kaupiančiųjų pensijai gerokai mažiau nei išsivysčiusiose pasaulio šalyse, kurios savo piliečius skatina taupyti suprasdamos, kad santaupų turintis žmogus senatvėje nereikalaus išlaikymo iš valstybės. Tuo tarpu Lietuvoje pasigirsta siūlymų judėti priešinga kryptimi“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.

Pasak jo, jei gyventojų santaupoms skiriamos lėšos būtų „pravalgomos“, trumpu laikotarpiu valstybės biudžetas gautų daugiau pajamų, tačiau ilgesniu didintų riziką, kad santaupų juodai dienai neturintys žmonės prašys valstybės paramos.

„Gyventojų pajamų mokesčio lengvata ne vieną žmogų paskatino investuoti senatvei ir leido rasti alternatyvą indėliams“, – sakė V. Plunksnis.

Investicijų valdymo bendrovių valdomuose savanoriškuose pensijų fonduose 2013 metų pradžioje taupė 28,6 tūkst. žmonių, kurie nuo šių fondų veiklos pradžios sukaupę 108,65 mln. litų.

Tuo tarpu investicinio gyvybės draudimo rinkoje iš viso vien per 2012 metus pasirašyta 403,4 mln. litų bei sudaryta 23,9 tūkst. naujų sutarčių. 2013 metų pabaigoje iš viso galiojo 386,9 tūkst. gyvybės draudimo sutarčių.

Pasak V. Plunksnio, nuolatinis mokestinių įstatymų keitimas po kiekvienų rinkimų ne vienam žmogui neleidžia priimti ilgalaikių sprendimų dėl taupymo senatvei. „Kiekvienam, net ir taupančiam ne po tūkstantį, o kad ir po šimtą litų per mėnesį, svarbiausia stabilumas“, – sakė V. Plunksnis.

Vertės akcininkams nesukūrusi ir nuo bankų malonės šiuo metu priklausanti „Limarko laivininkystės kompanija“ (LLK) greičiausiai trauksis iš biržos, prognozuoja Investuotojų asociacija.

Pagrindinė LLK akcininkė „Limarko“, valdanti 94,2 proc. penktadienį pranešė, kad skelbs savanorišką oficialų pasiūlymą LLK akcijoms supirkti po 0,12 euro už akciją. Šia kaina visa bendrovė vertinama vos 1,032 mln. eurų (3,563 mln. litų).

Laukiama, kad pavykus padidinti akcijų paketą iki 95 proc., “Limarko” sieks privalomojo akcijų išpirkimo („squeeze out“) ir LLK delistingavimo.
„LLK slegia 47 mln. JAV dolerių paskolų našta, todėl įmonės išgyvenimas priklauso nuo to, ar „Unicredit“, „Swedbank“ bei SEB bankai pratęs paskolas. Galima konstatuoti, kad „Limarko“, 2003 metais privatizavusi tuometinį Klaipėdos transporto laivyną, smulkiesiems akcininkams vertės nesukūrė“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys Vaidotas Rūkas.

Prieš dešimtmetį Klaipėdos transporto laivyno, vėliau pakeitusio pavadinimą į LLK, vertė buvo daug didesnė – privatizavimo konkursą laimėjęs pirkėjas už 93,5 proc. akcijų valstybei ir smulkiesiems akcininkams iš viso sumokėjo 56,2 mln. litų.

„Tačiau tai nėra suma, kurią prarado „Limarko“ – privatizavimas didžiąja dalimi buvo finansuotas pačio Klaipėdos transporto laivyno lėšomis, kuriam buvo perkelta 51,3 mln. litų pirkėjų skolų“, – sakė V. Rūkas.

Pasak jo, panašios finansinės problemos užklupo ir kitą įmonę, kuri buvo privatizuojama naudojant itin daug skolinto kapitalo – „Alitą“. „Abiem atvejais pradinės bankų paskolos buvo gana greitai sumažintos, o problemas sukėlė tolimesnė plėtra – „Alitos“ atveju alaus daryklos privatizavimas Serbijoje, o LLK – laivyno atnaujinimas naudojant skolintas lėšas“, – tvirtino V. Rūkas.

Jo teigimu, LLK problemas didžiąja dalimi lėmė ne vadovybės veiksmai, o pasaulinės rinkos tendencijos – dešimtimis procentų kritusios frachtų kainos. „Pervežimų refrižeratoriais paklausa taip pat sumažėjo trečdaliu, nors pasauliniai pervežimai jūromis fiksuoja naujus apimties rekordus“, – tvirtino V. Rūkas.
Sunaikintos vertės mastą rodo, kad dar 2007 metų pabaigoje LLK nuosavas kapitalas siekė 131 mln. litų.

Lietuvos įstatymai numato, kad padidinusi akcijų paketą iki daugiau nei 95 proc., “Limarko” galės reikalauti, kad smulkieji akcininkai privalomai parduotų savo akcijas. Jei oficialaus siūlymo metu bus parduota daugiau nei 90 proc. smulkiesiems priklausančių akcijų, už LLK akcijas galės būti siūloma ta pati 0,12 euro kaina, o jeigu smulkieji bus pasyvūs – teisingą kainą reikės derinti su Lietuvos banku.

„Manome, kad jeigu LLK apskaita vykdoma teisingai ir balanse vaizduojamos turto vertės realios, smulkiesiems turėtų būti siūloma ne mažiau nei akcijų buhalterinė vertė“, – sakė V. Rūkas.

Lietuvos Investuotojų asociacija prašo, kad Latvijos finansų ir kapitalo rinkos komisija įpareigotų laivų statyklos “Rigas kugu buvetava” kontrolinio paketo savininką Vasilijų Melniką paskelbti oficialųjį pasiūlymą likusioms akcijoms supirkti.

“Gavę skundų iš kelių asociacijos narių, Latvijos rinkos priežiūros institucijai dar birželį pranešėme, kad pagrindinis “Rigas kugu buvetava” akcininkas kartu su susijusiais asmenimis valdo kontrolinį akcijų paketą, tačiau nėra teikęs siūlymo likusioms įsigyti likusias akcijas, nors tai padaryti įpareigoja įstatymai”, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.

Pasak jo, Latvijos reguliatorius atsakė, kad šiuo klausimu pradėtas tyrimas dar nėra užbaigtas.
“Faktai, kad “Rigas kugu buvetava” kontrolė priklauso V. Melnikui – akivaizdūs, todėl tikimės, kad iš šio akcininko bus atimta teisė balsuoti įmonės akcininkų susirinkimuose, o jis pats bus įpareigotas supirkti smulkiųjų akcininkų akcijas”, – tvirtino V. Plunksnis.

Viešai skelbiami duomenys rodo, kad “Rigas kugu buvetava” vadovas V. Melnikas valdo įmonę “Remars-Riga”, kuriai priklauso 49,86 proc. “Rigas kugu buvetava” akcijų. Dar 0,23 proc. “Rigas kugu buvetava” kapitalo priklauso V. Melniko žmonai Irinai.

“Akcijų turi ir kiti “Remars-Riga” valdybos nariai, todėl akivaizdu, susiję asmenys kontroliuoja daugiau kaip 50 proc. “Rigas kugu buvetava”. Latvijos finansų ir kapitalo rinkos komisijos sprendimas parodys, kaip šalyje laikomasi Europos Sąjungos direktyvų”, – tvirtino V. Plunksnis.
Jo teigimu, smulkieji akcininkai laukia oficialaus pasiūlymo tam, kad galėtų realizuoti savo turimų „Rigas kugu buvetava“ akcijų vertę. 2012 metais „Rigas kugu buvetava“ gavo 184,3 mln. latų pajamų, tačiau uždirbtas pelnas siekė tik 155 tūkst. latų.

Pagal Latvijos įstatymus, oficialus pasiūlymas turi būti skelbiamas už kainą, kuri ne mažesnė nei akcijų buhalterinė vertė, kuri 2012 metų pabaigoje siekė 2,05 lato. „Rigas kugu buvetava“ akcijų kaina biržoje pastaruoju metu svyruoja apie 0,35 lato.

„Skirtumas tarp šių kainų rodo, kad pasitikėjimas įstatymų viršenybe Latvijoje yra menkas, todėl smulkiesiems akcininkams palankus Latvijos finansų ir kapitalo rinkos komisijos sprendimas yra itin svarbus kapitalo rinkos plėtrai“, – sakė V. Plunksnis.

Pasak jo, Lietuvoje smulkiųjų akcininkų teisės gerbiamos labiau. „Smulkieji akcininkai pasiekė, kad būtų supirktos „Dvarčionių keramikos“, Panevėžio statybos tresto akcijos, kur kontrolės situacija buvo panaši į „Rigas kugu buvetava“ atvejį“, – sakė V. Plunksnis.

Investuotojų asociacijos pastangomis taip pat pavyko pasiekti, kad Rusijos koncernas „Eurochem“ padidintų „Lifosos“ akcijų kainą 15 proc. ir maždaug 2 tūkst. smulkiųjų akcininkų papildomai išmokėtų 5,7 mln. litų.

Valstybės valdomi „Lietuvos geležinkeliai“, kasmet iš keleivių vežimo patiriantys daugiau nei 100 mln. litų nuostolių, siekiant sutaupyti galėtų keleivius vežti autobusais ar net taksi, rodo Investuotojų asociacijos Kompetencijų centro atliktas tyrimas.

„Europos Sąjungai gelbėjant Graikiją net ir Lietuvoje buvo su šypsena komentuojamos žinutės, kad Graikijoje keleivius būtų pigiau vežti ne geležinkeliais, o taksi. Duomenys rodo, kad panašią situaciją turime ir Lietuvoje“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys Vaidotas Rūkas.

2012 metais „Lietuvos geležinkeliai“ pervežė 4,8 mln. keleivių, arba 0,95 proc. vietiniais maršrutais pervežtų keleivių Lietuvoje. Iš keleivių vežimo vietiniais maršrutais 2012 metais patirta 124 mln. litų nuostolių (grynųjų pinigų nuostoliai siekė apie 140 mln. litų), o iš vežimo tarptautiniais maršrutais uždirbta 9 mln. litų pelno.

Keleivių vežimo vidutinės sąnaudos už vieną kilometrą siekė 0,62 lito, o pajamos – vos 0,13 lito.

„Akivaizdu, kad pardavinėjant bilietus 5 kartus žemiau savikainos pelno neuždirbsi. Nuvežti keleivį iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal traukiniu kainuoja beveik 500 litų – už tokią pinigų sumą galima lėktuvu aplankyti daugelį Europos sostinių su pigių skrydžių bendrovėmis. Keleivius vežant po tris, taksi atsieitų pigiau nei traukinys“, – teigė V. Rūkas.

Pasak jo, geležinkelių transportas negali konkuruoti su autobusais dėl per didelės savikainos. „Įdomu, kad „Lietuvos geležinkelių“ sąnaudos vien darbo užmokesčiui yra didesnės, nei visa keleivių vežimo autobusais kaina, kuri siekia apie 0,22 lito už kilometrą”, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys.
Jo teigimu, „Lietuvos geležinkelių“ keleivių vežimo veikla iškraipo transporto rinką ir primena dempingą. „Nuostolingas yra net ir labiausiai apkrautas maršrutas Vilnius – Kaunas, kuriuo pernai vežta 1,2 mln. keleivių. Iš šio maršruto gauta vos 7,7 mln. litų pajamų ir patirta 35,4 mln. litų nuostolių“, – tvirtino V. Rūkas.

Anot jo, siūlymas visai atsisakyti keleivių vežimo geležinkeliu greičiausiai būtų nepriimtinas didelei daliai Lietuvos gyventojų. „Mes siūlome atskirti keleivių vežimo veiklą į atskirą įmonę – tuomet keleivių vežimo sąnaudos ir nuostoliai taptų skaidriai įvertinami. Pelną iš krovinių vežimo valstybė galėtų išsimokėti dividendais, o keleivių vežimas galėtų būti finansuojamas iš biudžeto ir visuomenėje vyktų diskusija, kiek tokios išlaidos pagrįstos, ar geriau jų dydžiu sumažinti gyventojų pajamų mokestį“, – sakė V. Rūkas.

Jo teigimu, dabar „Lietuvos geležinkeliams“ trūksta skaidrumo, o įmonės apskaita tvarkoma ne pagal Tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus. „Keleivių pervežimo tarptautiniais maršrutais savikaina yra gerokai mažesnė nei vietinių maršrutų, o iš šios veiklos deklaruojamas pelnas. Tačiau skirtumas yra per didelis ir kelią abejonių dėl sąnaudų paskirstymo“, – tvirtino V. Rūkas. Juolab skaičiavimai rodo, kad geležinkelių transportas Lietuvoje ne tik nėra ekologiškas, bet dažnai ekologiškumu nusileidžia net automobilių transportui.

Investuotojų asociacijos įsteigtas Kompetencijų centras, vienijantis šalies ekonomistus, kurie teikia mokslinėmis išvadomis pagrįstas rekomendacijas Vyriausybei bei Seimui, veiklą pradėjo 2012 metų spalį.

Pateikiame visą Kompetencijų centro atliktą tyrimą bei jo prezentaciją.

Konstitucinio Teismo nutarimas dėl kreditorių eilės bankų bankroto atveju palieka labai mažai vilties privatiems „Snoro“ kreditoriams, kad jiems pavyks atgauti bent litą investuotų lėšų.

Valstybės įmonė Indėlių ir investicijų draudimas turėtų susigrąžinti apie 3 mlrd. litų, išmokėtų „Snoro“ indėlininkams, o kiti „Snoro“ kreditoriai greičiausiai praras tokią pat sumą, praneša Investuotojų asociacija.
„Privatiems „Snoro“ kreditoriams galimybių atgauti pinigus lieka labai nedaug. Viena viltis – Europos teismai, kita – kad bus atrastas „išgaravęs“ turtas, dėl kurio iššvaistymo kaltinami buvę „Snoro“ akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.
Konstitucinis Teismas penktadienį paskelbė, kad Bankų įstatymo nuostatos, kuriomis bankų bankroto atveju valstybės institucijų kreditoriniams reikalavimams suteikiama pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijai.
„Snoro“ bankroto administratoriaus paskelbti duomenys rodo, kad 2013 metų kovo 31 dieną realizuojama „Snoro“ turto vertė, atmetus potencialius teisminius ginčus, siekė 3,1 mlrd. litų. Tuo tarpu Indėlių ir investicijų draudimas „Snoro“ indėlininkams yra išmokėjęs apie 4 mlrd. litų.
„Tai reiškia, kad Indėlių draudimo fondo nuostoliai šioje istorijoje gali sudaryti beveik 1 mlrd. litų. Tai nėra valstybės nuostoliai, nes lėšas į šį fondą suneša visų bankų ir kredito unijų indėlinkai“, – sakė V. Plunksnis.
Pasak jo, kitų kreditorių bei akcininkų nuostoliai siekia apie 2,9 mlrd. litų, arba 2,5 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto 2012 metais.
„Vienintelė paguoda tokia, kad po to, kai bus parduotas „Snoro“ paskolų portfelis, Indėlių draudimo fondas galės grąžinti visas paskolas valstybei ir vėl prisipildys, todėl nebereikės net ir po mažos kredito unijos bankroto skolintis iš valstybės. Tai kažkiek sustiprins pasitikėjimą Lietuvos finansų sistema“, – teigė V. Plunksnis.
Preliminariais duomenimis, Indėlių draudimo fondo nuostoliai dėl Vladimiro Romanovo kontroliuoto Ūkio banko bankroto bei su juo susijusio turto perdavimo Šiaulių bankui siekia dar 800 mln. litų.