Lietuvos aukščiausiasis teismas: teismai turi priimti grupės ieškinius

Vilnius, vasario 15 d. Teismai iki šiol netinkamai sprendė grupės ieškinio priėmimo klausimus, konstatavo Lietuvos aukščiausiasis teismas (LAT), nagrinėjęs Investuotojų asociacijos suburtos grupės dėl „Snoro“ obligacijų grupės ieškinio priėmimo klausimą.

2019 m. vasario 14 dieną LAT galutine ir neskundžiama nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį ir grąžino ieškovų grupės atstovės Investuotojų asociacijos ieškinio priėmimo klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

„Galimybė teikti grupės ieškinius atsirado nuo 2015 metų įsigaliojus Civilinio proceso kodekso pakeitimams, tačiau Lietuvos teismai iki šiol vengė tokius ieškinius priimti ir ieškojo formalių priežasčių, kad grupės ieškiniai būtų išskaidyti į atskiras bylas. Mes pirmieji Lietuvoje pradėjome taikyti grupės ieškinio institutą, tačiau prireikė kelerių metų įtikinėjimo, kad tokie ieškiniai turi būti nagrinėjami“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos narys ir advokatų kontoros „Vanhara Law Firm“ advokatas Dominykas Vanhara.

Pasak jo, grupės ieškinys leidžia sumažinti bylinėjimosi kaštus ir skatina į grupes jungtis asmenis, kuriems dėl santykinai nedidelės ieškinio sumos savarankiškas bylinėjimasis būtų per brangus. „Be to, taip taupomas ir teismų laikas“, – sakė D. Vanhara.

Byloje dėl „Snoro“ obligacijų į grupę susibūrė apie 1,5 tūkst. ieškovų, todėl pasiūlymai skaidyti grupės ieškinį į atskiras bylas stipriai apsunkintų teismų darbą ir sulėtintų kitų bylų nagrinėjimą.

Ieškovų grupę turi sudaryti ne mažiau kaip 20 asmenų, o grupė byloje privalo turėti savo atstovą. Byloje dėl „Snoro“ obligacijų juo yra paskirta Investuotojų asociacija.

Byloje prašoma pripažinti, kad bankrutavusio banko „Snoras“ obligacijų neišpirkimas yra įsipareigojimų investuotojams draudžiamasis įvykis ir įpareigoti valstybės įmonę Indėlių ir investicijų draudimas išmokėti investuotojų draudimo išmokas, kurios būtų ne didesnės kaip 22 tūkst. eurų.

  1. Regina rašo:

    Laba diena,
    nelabai aš suprantu teisminius dalykus, bet ar teisingai supratau, kad dar yra vilties atgauti pinigus, jeigu obligacijų pasirašymo sutartis sudaryta 2011-07-11d. Ką reikia daryti toliau ?
    Lauksiu atsakymo. Pagarbiai Regina

  2. Regina rašo:

    Laba diena,aš taip pat supratau,kad atsirado viltis atgauti?Ar reike ką rašyti ar kur kreiptis papildomai?Lauksiu info,ačiū.Regina

  3. Rasa rašo:

    Laba diena,aš taip pat supratau,kad atsirado viltis atgauti?Ar reikia ką rašyti ar kur kreiptis papildomai?Lauksiu info

  4. DALIA rašo:

    Dėkoju už rūpinimąsi žioplais žmogeliais. Lauksime galutinių gerų žinių.

  5. Vincas rašo:

    Laba diena.

    Didis ačiū už Jūsų triūsą. Ilgai laukę palankių teismų sprendimų, lauksime ir toliau.
    Veikiausiai dar per anksti rūpintis draudžiamų išmokų grąžinimu,
    tačiau norėčiau žinoti, kada Jums pranešti apie tai, kad mano sąskaita iš SEB buvo perkelta į kitą banką?

  6. Inga rašo:

    Nuoširdus ačiū Jums už pastangas padėti ir, kad suteikiate vilties atgauti savo sunkiai uždirbtus pinigėlius.

  7. Egidijus rašo:

    2019-ieji turi tapti teisingumo metais Snoro obligacijų turėtojams

    Nuo 2012 metų vadinamųjų „neįsigaliojusių obligacijų“ turėtojai kovojo dėl savo pinigų susigrąžinimo, kuriuos jie sumokėjo už Snoro obligacijas, bet 2011 metų pabaigoje bankrutavus bankui, jos neįsigaliojo, tačiau pinigėlių už jas taip ir neatgavo.

    Lietuva neįstengė (o gal nesistengė?) išspręsti šio ne itin sudėtingo teisinio klausimo. Teko prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo įsikišti, kad savo 2018 kovo 22 sprendimu paaiškintų Lietuvai, kad daugiau nei šešerius metus užšaldytus pinigus reikia žmonėms atiduoti.

    Dar tris mėnesius Lietuvos Aukščiausias Teismas svarstė, ar klausyti Europos, ar ne. Ačiū Dievui, paklausė ir 2018 liepos 22 sprendimu žmonių pinigai pagaliau pradėti grąžinti. Tokiu būdu nors iš dalies teisingumas triumfavo. Kitos dalies – negrąžintų pinigų už įsigaliojusias obligacijas, bet emitentui neįvykdžius savo įsipareigojimų, vis dar tenka laukti.

    Tačiau Europos ir Lietuvos Teismo priimti sprendimai dėl neįsigaliojusių obligacijų, teikia nemažai peno pamąstymams ir dėl pinigų už įsigaliojusias obligacijas grąžinimo, juo tikrai reikėtų pasinaudoti. Pamėginkime.

    Europos Teisingumo Teismo 2018 03 22 sprendimo 69 punkte sakoma: „Kredito įstaiga susavo klientais sudaro sutartis dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kurių emitentė yra ši įstaiga, pasirašymo, yra investicinė paslauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos MiFID 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Todėl skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurias šie klientai perdavė minėtai įstaigai pagal šias sutartis, GALI BŪTI PADENGTI taikant investuotojų kompensavimo sistemas pagal Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies 2 pastraipos 1 įtrauką”.

    Dar svarbesnis yra 70 punktas: „Šiuo atveju šios išvados nepaneigia Lietuvos vyriausybės ir IID pateiktas argumentas, kad skoliniai reikalavimai, kaip antai tie, kuriais remiasi A. Anisimovienė ir kt. bei A. Raišelis, nėra kompensuojami remiantis Direktyva 97/9, jeigu jie kyla iš investavimo rizikos, t. y. dėl finansinių priemonių, kurias siekė įsigyti šie investuotojai, emitento bankroto, kurios atžvilgiu ši direktyva nenumato jokios apsaugos“. NEPANEIGIA!, nors Lietuvos valdžia šešerius metus tvirtino priešingai.

    ESTT Sprendime taip pat cituojama Europos Parlamento Direktyva 97/9: „svarbu, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų investuotojų kompensavimo sistema, GARANTUOJANTI suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams, jeigu kartais investicinė įmonė negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams;

    dėl to turėtų būti PAREIKALAUTA, kad kiekviena valstybė narė turėtų investuotojų kompensavimo sistemą ar sistemas, kurioms priklausytų kiekviena tokia įmonė; kadangi kiekviena sistema turi apimti investicinės įmonės dėl investuotojų investicinės veiklos turimas pinigines lėšas ir vertybinius popierius, kurių tais atvejais, kai investicinė įmonė nesugeba įvykdyti savo įsipareigojimų investuojančiam klientui, įmonė negali grąžinti investuotojui“.

    Vertėtų priminti ir sprendime nepaminėto, bet Lietuvai privalomos direktyvos 13 punkto: „tikslinga leisti valstybėms narėms reikalauti, kad galimų nuostolių dalį prisiimtų ir investuotojai; investuotojui turi būti kompensuota bent 90 % bet kokio nuostolio sumos, jeigu išmokama kompensacija yra mažesnė nei nustatytas Bendrijos minimumas“.

    Ir dar iš 97/9 direktyvos. „2 str. 1. Kiekviena valstybė narė turi UŽTIKRINTI, kad jos teritorijoje būtų įdiegta ir oficialiai pripažinta bent viena investuotojų kompensavimo sistema. Nė viena investicinė įmonė, kuriai valstybėje narėje išduotas leidimas veiklai, neturi teisės vykdyti investicinės veiklos, jei ji nepriklauso tokiai sistemai.

    2. Sistema suteikia investuotojams kompensaciją pagal 4 straipsnį, jeigu:

    – kompetentingos institucijos nustato, kad, jų nuomone, investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių dabar nepajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų, kylančių iš investuotojų reikalavimų, ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau“.

    Kaip į Europos Teismo sprendimą reagavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas? Jo 2018 06 22 nutarties 28 straipsnyje pažymėta, kad „indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo“ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius draudėjas yra panaudojęs be investuotrojo valios“.

    TAČIAU! „Nagrinėjamoje byloje NENUSTATYTA, kad AB bankas „Snoras“ ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis įmokėtas lėšas būtų panaudojęs be jų valios“.

    Beje, ankstesnėje LAT 2015 11 17 nutartyje taip pat pažymėta, kad teismai „privalo NETAIKYTI nuostatos, kad galimybė pasinaudoti kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar kredito įstaiga pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios“.

    2018 06 22 LAT nutarties 37 straipsnyje dar pažymėta, kad „galiojančios investuotojų ir indėlininkų apsaugos sistemos NEGALI PANEIGTI skolinių reikalavimų turėtojams suteikiamų teisių ir užkirsti jiems kelio pasinaudoti Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintomis garantijomis“.

    Dar kartą sugrįžkime į 2017 11 17 LAT nutartį, pagrindinį dokumentą, nulėmusį lėšų už įsigaliojusias obligacijas negrąžinimą. Faktas, kad „vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos“.

    Deja, Investuotojų direktyvoje apie tai nieko nekalbama, tik pakartojama, kad „kiekvienoje valstybėje narėje būtų investuotojų kompensavimo sistema, garantuojanti suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams, jeigu investicinė įmonė negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams”.

    Beje, panašiai aiškinama ir Generalinio advokato išvadoje, kad tai, kad „Snoras“ kartu yra ir vertybinių popierių emitentas, ir tarpininkas, neturi reikšmės aiškinant Investuotojų direktyvą.

    „Nuostoliai atsirado dėl emitento BANKROTO ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo“, „… nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina“. Deja, tai nepagrįsta juridinė improvizacija, nes įstatymas kalba kitaip.

    Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str.: „Bankroto bylos iškėlimas yra įsipareigojimų investuotojams draudžiamasis įvykis draudimo sistemos dalyviui arba priežiūros institucijos sprendimas pripažinti tokį dalyvį nemokiu, kai jis dėl su savo finansine padėtimi susijusių priežasčių negali įvykdyti įsipareigojimų investuotojams ir yra pagrindas manyti, kad to negalės padaryti artimiausiu metu“.

    Kas toliau? Tūkstančiai Lietuvos žmonių, įklimpusių obligacijų raizgalynėje (niekas neskaičiavo kiek jų ir kokia būtų bendra suma, grąžinant sumas iki 22000 eurų), laukia, kol Lietuva paklausys Europos ir žengs jos nurodytu teisingų sprendimų įgyvendinimo keliu.

    Egidijus Palaitis

  8. Angele rašo:

    Laba diena, aciu uz ideta begalini darba.
    As nesu pateikusi ieskinio del menku teisiniu ziniu, galvojau kad pavieniui bylinetis nesugebesiu.
    Ar dar galima prisijungti prie siekianciu bylinetis.Aciu

  9. Vigidijus rašo:

    Nuoširdus ačiū Jums už pastangas padėti ir kad suteikiate vilties atgauti savo sunkiai uždirbtus pinigėlius.

  10. Edmundas rašo:

    Labai ačiū uz atlikta milžiniška darbą , tik gaila , kad reikalingos tokios pastangos…padedant žmonėms , praradusiems sutaupytus pinigėlius .Zinoma, dėl milijonu – kita kalba. Sekmes Jums teisininkai ir kantrybes mums belaukiantiems . Pagarbiai Edmundas Petkus

  11. A.L. rašo:

    Lietuvos žmonės, patyrę šimtamilijoninius nuostolius dėl 2011 m. „Snoro“ griūties, netrukus ėmė spausti Seimą išsiaiškinti, kas gi tame „Snore“ įvyko. 2012 metų pradžioje Seime šiam tikslui imtasi kurti komisiją.

    Tačiau jos kūrimui netikėtai pasipriešino konservatoriai. Seimo pirmininkė Irena Degutienė pareiškė, kad „prasidėjo raganų medžioklė, bandant apšmeižti mane ir mano šeimą“ ir suabejojo, ar 40 Seimo narių siūlymas sudaryti komisiją „Snoro“ bankrotui ištirti nepakenks valstybei ir nacionaliniam saugumui.

    Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė apkaltino opoziciją, kad klausimas dėl komisijos rengiamas tą pačią dieną, kai Londone vyks svarbiausių „Snoro“ akcininkų teismas. Tačiau Seimo pirmininkės pavaduotojas Česlovas Juršėnas tik nusijuokė ir pabrėžė, kad Seimo nariai yra laisvi pasirinkdami datą neeilinėms sesijoms.

    Konservatorius Jurgis Razma aiškino, kad komisijos sudarymas būtų žalingas Lietuvai, nes padėtų „Snoro“ savininkams išvengti atsakomybės už galimai padarytas nusikalstamas veikas. Taip pat esą sukeltų grėsmę Lietuvos bankinės sistemos stabilumui ir saugumui.

    Vis dėlto Seimo nario Valentino Mazuronio vadovaujama komisija buvo sudaryta, bet jos darbo pabaigos chaosas buvo panašus į jos steigimo pradžią. Iš paskutinio komisijos posėdžio, turėjusio tvirtinti visą išvadų komplektą, konservatoriai pabėgo, balsavimas neįvyko, nors balsuojant dėl kiekvieno išvadų punkto, dalyvaujant ir konservatoriams, jie visi buvo patvirtinti. V.Mazuronio teigimu, faktiškai išvados buvo patvirtintos ir komisijos išvados teisėtos.

    Kuo komisijos išvados išgąsdino konservatorius? Iš esmės dėl kelių frazių: „Lietuvos banko valdybos nutarimas dėl „Snoro“ veiklos laikinojo sustabdymo, LR Vyriausybės sprendimas perimti „Snoro“ akcijas visuomenės poreikiams ir Lietuvos banko sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo „Snorui“ buvo priimti SKUBOTAI IR NEPAKANKAMAI PAGRĮSTAI.

    Šie sprendimai sudarė prielaidas atsirasti didelėms išlaidoms skolinantis iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų padengti valstybės garantuojamas sumas indėlininkams už lėšas laikytas “Snore”. LR Vyriausybė priimdama sprendimą nacionalizuoti „Snorą“ ir teikdama Seimui įstatymų pakeitimus SKUBOS TVARKA, nedisponavo pakankamai išsamia informacija, neapsvarstė visų aplinkybių ir galimų pasekmių“.

    To jau buvo per daug! Būtent po šito punkto konservatoriai paliko posėdžių salę, manydami, kad toliau dalyvauti jie negali. Be abejo, taip nusprendė ne patys komisijos nariai, bet straipsnio pradžioje minėti jų partiniai bosai.

    Paprasčiau kalbant, komisijos nuomone, Vyriausybė neturėjo išsamios informacijos apie vadinamąją milijardo skylę „Snore“, bet vis tiek priėmė minėtus sprendimus. O ką apie šiuos reikalus liudijo „Laikinosios tyrimo komisijos dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir situacijos bankrutuojančioje akcinėje bendrovėje banke „Snoras“ išsiaiškinimo išvados“, tai yra „Snoro“ komisijos dokumentas?

    Štai ką. Jokių įrodymų nei „Tarnybiniame rašte“ (dokumentas, neva nulėmęs „Snoro“ likvidavimą), nei „Snoro“ administratorių Simono Freakley ir Neilo Cooperio ataskaitose, pateiktose LB valdybai dėl „Snoro“ turto vertės 2011 lapkričio 16, komisijai pateikta NEBUVO. Jų NEPATEIKĖ ir Lietuvos banko valdybos nariai, grįsdami sprendimą dėl „Snoro“ turto sumažėjimo.

    Tame pačiame „Tarnybiniame rašte“ nurodomas galimas vertybinių popierių už 1,3 mlrd. litų, laikytų Šveicarijos banke pradingimas. Dokumentų, įrodančių šių vertybinių popierių dingimą Komisijai pateikta NEBUVO.

    Komisija NEGAVO dokumentų ar kitokių įrodymų, kuriuo vadovaujantis LR generalinė prokuratūra buvusiems akcininkams pateikė ieškinį, motyvuodama, kad tai yra ikiteisminio tyrimo duomenys.

    Kaip matome, milijardo skylės dokumentinio užfiksavimo iki Komisijos darbo pabaigos ji taip ir NEGAVO. Nepaisant to, banko likvidavimo smagratis jau buvo įsisukęs ir poeto žodžiai „Buvo kaimas – ir kaimo nėra“ įgijo naują variaciją „Buvo bankas – ir banko nėra“.

    Nepaisant dokumentų nebuvimo, o tiksliau nepateikimo (neva jie būtų atnešę daugiau žalos negu naudos…), komisijos darbo laikotarpiu žurnalistų buvo užfiksuoti kad ir šykštūs Seimo komisijos apklaustų asmenų žodiniai komentarai, irgi tikinę, kad jokio milijardinio dingimo jie nei matė, nei girdėjo.

    Buvęs (iki 2011 balandžio) Lietuvos banko pirmininkas Reinoldijus Šarkinas aiškino, kad jo vadovavimo metu apie „Snorą“ krėtusias bėdas nebuvo kilę jokių įtarimų, o jei ir kildavo problemų, tai ne dėl banko mokumo. „Snoras“ buvo patikimas bankas, o jei banke būtų buvęs ryškus lėšų trūkumas, Lietuvos bankas nebūtų galėjęs jo „pražiūrėti“.

    Jis nekomentavo, ar bankui reikėjo skelbti bankrotą, bet perklausė žurnalistų: „ar jūs žinote, kad ten trūko lėšų?“ Buvusi pirmininko pavaduotoja Ramunė Zabulienė po apklausos komisijoje irgi teigė neturėjusi informacijos apie galbūt blogą „Snoro“ finansinę veiklą.

    Buvęs „Snoro“ viceprezidentas ir vyriausiasis patikros pareigūnas Romasis Vaitekūnas, iki 2011 lapkričio dirbęs banke, tvirtino, kad bankas buvo mokus ir vienas geriausių Lietuvoje. Bankas dar 2011 gegužę surado investuotoją. „380 milijonų atėjo į Lietuvą, kurie guli šiuo metu „Finastos“ banke.

    Lietuvos bankas turi visus dokumentus, pateisinančius šių pinigų kilmę. „Snorą“ suskubta nacionalizuoti, nes iš sąskaitų neva pradėjo plaukti pinigai. Per dvi dienas išėjo 200 milijonų litų. Bet dar po dienos Snoras jau disponavo 230 mln…“

    Kito buvusio „Snoro“ viceprezidento Naglio Stanciko, taip pat banko Investicijų tarybos direktoriaus Remigijaus Bartaškos nuomone, banką nacionalizuoti nebuvę pagrindo. Anot jų, „Snoras“ visą laiką buvo mokus,

    Buvęs Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorius Kazimieras Ramonas tikino apie “Snoro” nemokumą nieko nežinojęs. Anot jo, kasmetiniai inspektavimo duomenys bei audito ataskaitos nerodė, kad bankas būtų turėjęs kokių nors problemų. „Jeigu aš būčiau žinojęs, būtų imtasi atitinkamų priemonių“.

    Lietuvos banko valdybos nariai Vaidievutis Ipolitas Geralavičius ir Darius Petrauskas teigė, kad apie “Snoro” problemas jie informavo premjerą Andrių Kubilių dar 2009 metais. Tačiau Vyriausybė esą rėmėsi oficialia Lietuvos banko pozicija, iki 2011 lapkričio 16 aiškinusia, kad grėsmių bankiniame sektoriuje, dėl kurių būtų reikalingi Vyriausybės veiksmai, nėra.

    Lietuvos bankas, kaip žinia, pavaldus Seimui. Ką apie Snoro įvykius žinojo Kęstutis Glaveckas, parlamentinio Biudžeto ir finansų komiteto vadovas? Jis tikino, kad neturėjo oficialios informacijos apie „Snoro“ problemas.

    „Mūsų komitetas šiais (2011) metais su Lietuvos banko vadovais – ir buvusiu Reinoldijumi Šarkinu, ir esamu Vitu Vasiliausku buvo susitikęs tris kartus ir kalbėjomės apie tuos klausimus, apie ką dabar eina kalba, bet negavome jokios informacijos, kad situacija yra negera“, – sakė K.Glaveckas.

    Kas buvo po to? Konservatoriams pabėgus ir nebalsavus, nors prieš tai viskas buvo suderinta, baigėsi ir komisijos darbas. Seimas atsisakė svarstyti išvadas esą jos nepriimtos komisijoje. Atėjus naujajam Seimui, šis atsisakė tvirtinti ankstesnio Seimo išvadas. Dabartinis Seimas turbūt net nežino tokio banko.

    Bet žmonių atmintis geresnė. Per dešimt tūkstančių Lietuvos piliečių, patikėjusių tiek „Snoro“ leistomis obligacijomis, tiek Lietuvos banku, tvirtinusiu apie gerą „Snoro“ būklę ir netgi tarptautiniu – 2010 metų geriausio Lietuvos banko pripažinimu, puikiai pamena tą vardą.

    O realybė vėlgi chaotiška: dingę žmonių pinigai už „Snoro“ obligacijas, kurių nedraudimo nepajėgė patvirtinti jokia Lietuvos institucija. Tačiau Europos Teisingumo Teismas, į kurį kreipėsi mūsų Aukščiausiasis, vis dėlto patvirtino, kad Indėlių sertifikatai ir obligacijos būtinai turėjo būti apdrausti pagal vieną iš Europos direktyvų, negalėjo jie būti nedrausti.

    Deja, Aukščiausiasis Teismas nepaklausė Europos ir savo sprendimais užėmė „Snorą“ gelbstinčią poziciją, o Lietuvos žmones – obligacijų pirkėjus faktiškai įvardijo kaip kvailus ėriukus. Negi „Snoro“ istorija taip ir baigsis?

  12. Vaiva rašo:

    Pasirodo, kad Snoro bankas buvo užgrobtas dėl to, kad vienas sąmoningas pilietis prie Snoro banko pamatė kokią tai brangią mašiną. Tuomet, remdamasis bolševikų šūkiu чтоб не было богачей – kad nebūtų turtuolių paprašė lietuviškai nekalbančio „specnazo“ – gal iš Anglijos (o gal iš Rusijos) išjungti Snorą, beje, nusikaltėlių žargone irgi yra žodis „išjungti“ , suprask užmušti… Tiesa, tiems „golovorezams“ reikėjo kokio nors popieriuko, nors lietuviškai jie ir nemokėjo, tuomet paprašė banko ūkvedžio parašyti „tarnybinį raštą“, kad banke trūksta pinigų. To ir užteko.

  13. vaivora rašo:

    internete radau tokias mintis. Gal gerbiamas Vanhara jas galės panaudoti būsimojoje byloje.
    „Po „Snoro“ bankroto nusavintos dešimčių tūkstančių žmonių obligacijos ir indėlių sertifikatai, vaizdžiai kalbant, liko viena iš labiausiai kraujuojančių „Snoro“ katastrofos žaizdų. Kaip žinome, indėliai šiame banke, bent jau iki 100 tūkst. eurų, buvo apdrausti ir be jokių išsisukinėjimų kompensuoti, obligacijos ir sertifikatai – ne.

    Kodėl žmonės tikėjo, kad obligacijos ir sertifikatai irgi apdrausti? Bene svarbiausia priežastis buvo ta, kad banko darbuotojų aiškinimai, taip pat pasirašyti dokumentai, tarp jų vienas pagrindinių – „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ vienu balsu tvirtino, kad: „banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybinėje įmonėje „Indėlių ir investicijų draudimas“ (VĮ IID). To daugeliui užteko.

    Nepatiklūs klientai, pasirausę internete, ten rado VĮ IID išleistą „Investuotojo atmintinę“, kur dar kartą galėjo perskaityti tą patį, kad „Indėlių ir investicijų draudime“ jų „vertybiniai popieriai yra apdrausti pagal „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą“ (IĮIDĮ). O šalia – dar rimtesnį patvirtinimą: „Už jūsų investicijų apsaugą moka… bankai. Šios įmonės privalomai draudžia įsipareigojimus investuotojams“. Kas po tokių VĮ IID žodžių suabejos, kad obligacijos ir sertifikatai, t.y. vertybiniai popieriai yra neapdrausti?

    O ką sako pats „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas“? Čia investuotojų jau laukė siurprizas. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje aiškiai pasakyta, kad „Draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai)“. Vadinasi, banko darbuotojų aiškinimai, pasirašyti dokumentai ir VĮIID įžūliai mulkino tūkstančius žmonių, aiškindami, kad skolos vertybiniai popieriai – obligacijos (nors jos įstatyme kažkodėl neminimos) ir sertifikatai yra apdrausti, neminėdami, kad įstatyme vis dėlto parašyta kitaip.

    Tačiau įstatyme yra ir kitas, obligacijų ir sertifikatų turėtojams, ko gero, svarbiausias „koziris“. IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalis numato, kad “Draudėjas esamus ir būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba AIŠKIAI ir LENGVAI SUPRANTAMAI turi informuoti apie draudimo įmonę…, kurioje apdrausti indėliai arba įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, įskaitant draudimo sumą, draudimo objektą ir šio Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami.”

    Tokiu būdu įstatymas imperatyviai nustatė, kad bankas privalėjo kiekvieną klientą, vos jam susidomėjus obligacijomis ar sertifikatais, įspėti apie tai, kad jie nėra apdrausti, taigi yra vienas iš Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje yra numatytų atvejų. Nieko panašaus nebūdavo daroma. Priešingai, tiek iš banko reklamų, tiek iš pasirašomų sutarčių turinio, tiek iš „Snoro“ darbuotojų aiškinimų buvo bandoma sudaryti įspūdį esą obligacijos tikrai yra saugios. “Snoro” interneto puslapyje dar ir dabar(!) galima pasiskaityti, kad obligacijos yra “viena iš nedaugelio alternatyvų investuotojams apsaugoti pinigus”, “ramus užutekis”.

    Čia dar galima priminti ir Finansinių priemonių rinkų įstatymą, kurio 22 str. sako: „Finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką“. Tokios informacijos nebuvo pateikta, taigi „Snoras“ pažeidė ir šį įstatymą.

    Pasirašymo cirkai tuo nesibaigė. Klientai turėdavo patvirtinti, kad yra susipažinę su „Snoro“ obligacijų dokumentais – baziniu prospektu (60 psl.!) ir Galutinėmis sąlygomis, nors ten nėra nė vieno žodžio apie obligacijas! Tiesa, vadinamajame Rizikos aprašyme minima “galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika)”, bet kokios gali būti tokio atvejo pasekmės jokiame banko dokumente ar žodiniame aiškinime nebuvo sakoma, jau minėtame IĮIDĮ žodžio „obligacijos“ tiesiog nėra, o visi kiti dokumentai tvirtino, kad obligacijos apdraustos.

    Ką į šiuos jau ne viename teisme kartotus obligacijų ir sertifikatų turėtojų argumentus dabar atsako „Snoras“? Maždaug taip, kad obligacijų ir sertifikatų pirkėjai buvo kvailiai, o jei dar tiksliau – bepročiai, nes jiems „Snoras“ (bet jau po bankroto!) ėmė taikyti „protingumo kriterijų“, „Snoro“ manymu, klientai jo nemokėjo pritaikyti, o gal ir iš viso to proto neturėjo: „Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo“.

    Tuomet įdomu, kodėl pats „Snoras“ prieš pradėdamas leisti obligacijas ir sertifikatus, nesikonsultavo su teisininkais ir nesusilaikė nuo obligacijų ir sertifikatų aferos, meluodamas klientams, kad tie vertybiniai popieriai yra apdrausti? Dar daugiau. „Snoro“ dabartiniais aiškinimais „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, patvirtinantys kad Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti, „nėra ginčijamo sandorio priedas ar sudedamoji dalis“. Pagal tokią logiką išeitų, kad toje pačioje sutartyje vienas punktas galėtų kalbėti apie įsipareigojimus išpirkti obligacijas, bet kitas su tuo pačiu žodžiu “įsipareigojimas”, turėtų minty visiškai nesusijusius dalykus, pvz., banko darbuotojams įrengti baseiną. Tokių absurdų „Snoro“ advokatai sugalvojo daugybę.

    Jų galima buvo rasti kiekviename „Snoro“ obligacijų sutarčių sudarymo etape. Pavyzdžiui, obligacijų platinimo banke instrukcijoje sakoma, kad banko darbuotojai, sudarydami obligacijų sutartis, pasidomėtų, ar klientai yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Betgi šiuose dokumentuose nėra nė vieno žodžio apie obligacijas! Tačiau priminti IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, kur pasakyta, kad obligacijos ir sertifikatai neapdrausti ir „aiškiai ir suprantamai“ visa tai paaiškinti, jie nebuvo įpareigoti. Taigi šis saugiklis buvo tiesiog išmestas.

    Nežiūrint šių išsisukinėjimų, „Snoro“ obligacijų ir sertifikatų turėtojai stojo į nelengvą teisybės ieškojimų kelią teismuose. Bylų masiškai daugėjant, Lietuvos žemę pasiekė proto balsas ir Aukščiausiojo Teismo teisėjai sumąstė, kad ir jiems reikėtų pasikonsultuoti su labiau išmanančiais Europos teisėjais dėl „Snoro“ bylos, nuskriaudusios tūkstančius Lietuvos žmonių.

    Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paprašė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, jo būstinė yra Liuksemburge, išaiškinti, ar ES direktyvų nuostatos, reglamentuojančios indėlininkų ir investuotojų draudimą, yra tinkamai perkeltos į Lietuvos teisės aktus, nes pagal dabartinį „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą“ indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams draudimo apsauga netaikoma.

    LAT teisėjams, kasacine tvarka nagrinėjantiems šią bylą, kilo gausybė abejonių, pvz., ar Indėlių sertifikatai iš tiesų nepatenka į IĮIDĮ įtvirtintą draudimą; ar jie atitinka investavimo, o ne kaupimo priemonės požymius; kodėl skolos vertybinių popierių turėtojams netaikoma investuotojų apsauga, įtvirtinta Investuotojų apsaugos direktyvoje; kodėl IĮIDĮ numatyta išimtis dėl skolos vertybinių popierių draudimo, bet nenustatyta kitos, paralelinės apsaugos; kodėl tokių vertybinių popierių turėtojai liko be jokios apsaugos, nors valstybė turėjo pareigą aiškiai nustatyti, kokią kompensavimo sistemą šiems asmenims taikyti ir t.t.

    LAT nutarties ne kartą cituojamoje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB, priimtoje dar 1997 m. rašoma: „kadangi investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas – svarbūs vidaus rinkos užbaigtumo ir netrikdomo funkcionavimo šioje srityje aspektai; kadangi dėl to yra svarbu, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų investuotojų kompensavimo sistema, garantuojanti suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams, jei kartais investicinė įmonė negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams; kadangi suderintas 20 000 ekiu (dabar – eurų) kiekvienam investuotojui kompensacijos minimumas turėtų būti pakankamas smulkiųjų investuotojų interesams apsaugoti – jie galės gauti Bendrijos mastu suderintą apsaugos minimumą“.

    Ar atsižvelgs Lietuva į šią ir kitas europines direktyvas ir perkels jas į savo įstatyminę bazę, pamatysime maždaug po pusmečio, po ES Teisingumo teismo sprendimo. Šia proga LAT išleistame pranešime primenama, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama 269 civilinės bylos, kuriose 448 ieškovai ginčija 489 indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, jų bendra reikalavimų suma yra 22 808 279,50 Lt bei 378 ieškovai ginčija 481 obligacijų pasirašymo sutartį, kurių bendra reikalavimų suma – 16 202 017,15 Lt, taigi iš viso per 39 mln. litų.

    Ar valdžia mėgins atsiskaityti su nukentėjusiais nuo „Snoro“ bankroto, jei ES Teisingumo teismas nuspręstų, kad Lietuva nesilaikė europinių direktyvų ir privalo nedelsiant jas įtraukti į savo teisinę bazę? Tokia viltis nėra fantastika. Palyginkime minėtą 39 mln. litų grąžintiną sumą su Energetikos ministerijos per 3 metus nuo jos įsteigimo įvairių, daugiausia užsienio konsultantų paslaugoms ištaškiusiai, spaudos žiniomis, apie 240 mln. litų ir iš esmės nieko naujo už juos nesužinojusiai, taigi neatnešusiai jokios realios naudos.

    Šešiskart mažesnė suma nukentėjusiems nuo „Snoro“ bankroto tikrai atneštų kur kas daugiau naudos visuomeninės santarvės ir europinių normų prestižo bei žmonių pasitikėjimo savo valstybe ir jos finansų sistema stiprinimui“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *