2013
10
31
V. Rūkas. Grėsmė euro įvedimui - investicijų trūkumas

Paskelbtas 2013 m. III ketvirčio BVP 2,2 proc. pokytis buvo mažesnis nei tikėtasi. Pramonės, transporto sektorių bei eksporto lėtėjimo nepavyko atsverti augančia prekyba ir vidaus paklausa. Jei ekonomikos lėtėjimas ir toliau bus toks ženklus, tai gali būti nauja grėsmė euro įvedimui Lietuvoje.

Iki šiol didžiausių problemų kildavo siekiant atitikti infliacijos kriterijų, tačiau naujoji grėsmė gali tapti biudžeto deficitas. Net biudžetą surinkus taip, kaip planuota, deficitas vis tiek gali peržengti 3 proc. Mastrichto kriterijaus ribą. Tokia situacija susidarytų ne tik dėl valdžios nesugebėjimo saikingai išlaidauti, bet ir BVP esant mažesniam nei tikimasi – paprasčiausiai deficitas būtų padalintas iš mažesnio BVP dydžio.
Biudžeto deficitas turi tapti prioritetu valdžiai, siekiančiai įvesti Europos valiutą šalyje. Nesinorėtų dar ir dar kartą stebėti, kaip bendroji valiuta tolsta, kai abi kaimyninės Baltijos valstybės ją turi, o Lietuva bus linksniuojama kaip nesugebanti suvaldyti savo finansų ir nepatikima partnerė.
Vis tik labiausiai jaudina ne trumpalaikis ekonomikos lėtėjimas, bet ilgalaikė chroniška Lietuvos liga – investicijų trūkumas. Dabartinis ekonomikos kilimas vyksta beveik išskirtinai augančio vartojimo dėka. Deja, tokia situacija gali tęstis tik ribotą laiką be verslo indėlio į augimą.


Pagal investicijas atsiliekame nuo kaimynų

Verslo indėlis – investicijos, kurių lygis bene mažiausias visoje Europos Sąjungoje. Verslo investicijų santykis su BVP 2012 metais sudarė 12,6 proc., kaimynių Latvijos ir Estijos – atitinkamai 18,8 ir 18,7 proc. Tiek 2011 metais, tiek ir anksčiau šis santykis buvo ne Lietuvos naudai. Lietuvos ekonomikos augimas nėra tvarus arba gali tiesiog labai greitai įsiremti į lubas, ką paskutiniojo ketvirčio duomenys mums ir signalizuoja.
Deja, nei dabartinės valdžios, nei dalies visuomenės požiūriu investicijos nėra laukiamos ar net baidomos. Savo darbais bei kalbomis LR Vyriausybės nariai bei valdančiosios koalicijos parlamentarai, atrodytų, daro viską, kad šalyje nebūtų investuojama. Koks savižudis verslininkas ar verslaujančiu galintis tapti medikas šiuo metu investuotų į privačią kliniką? Kas galėtų pirkti šimtus tūkstančių ar milijonus kainuojančią medicinos įrangą po valdžios akibrokštų, kuriuos visi puikiai žino net nevardinus?
Toks pat klausimas galėtų kilti ir investuotojui, žadančiam sukurti darbo vietas aukščiausios pridėtinės vertės, o ir aukščiausio darbo užmokesčio įmonėje, jei kitos Rytų Europos šalys kaip Lenkija, Čekija, Slovakija taiko „Sodros“ įmokų lubas, o Lietuva ne. Maža to, nuolat ir be perstojo imamasi progresinių mokesčių klausimo. Pridėjus darbo santykių reguliavimo sudėtingumą, kuris, anot „Pasaulio ekonomikos forumo“, užimą 130 vietą, kai kaimynės Latvija gali pasigirti 45-tąja, o Estija – 19-tąja vieta pasaulyje, Lietuvai perspektyvos tampa gana miglotos pritraukti vietos ar užsienio investicijų. Dažniausiai jos teapsiriboja ES lėšų įsisavinimu ar subsidijomis grįstomis didelių pastangų dėka pritrauktomis užsienio kompanijomis.


Valdžia ir visuomenė investicijų nelaukia daugelyje sričių

Absurdiškas valdžios kišimasis bei visuomenės priešinimasis skatina vengti bet kokių investicijų tokiu metu, kai didžiosios ir net vidutinės šalies įmonės iki minimumo susimažinusios skolas, dalis jų turinčios dešimtis milijonų neįdarbintų pinigų, gulinčių nieko neuždirbančiose indėlių sąskaitose ar valstybės obligacijose.
Pakanka peržvelgti pavyzdžių iš bet kokios srities, kad nusvirtų rankos imtis investicijų. Be jau minėtos medicinos, investicijų nelaukia ir žemės ūkis, įvedus apribojimą įsigyti 500 hektarų dirbamos žemės. Dešimtys ar net šimtai milijonų galėtų būti investuoti jau dabar, tačiau prioritetu iškeltas smulkus ūkininkas. Galėtų būti investuojama į techniką, dirbamus laukus, pastatus, bet to paprasčiausiai neleidžiama.
Į konkurencijos stokojantį, bent taip sakoma, maisto prekybos sektorių gerokai sparčiau investuoti norėtų įmonė „Lidl“. Bet negali, nes investicijas draudžia didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės. Taip saugomi smulkūs prekybininkai. Su panašia problema susidūrė ir Vilniuje, buvusioje „Audėjo“ gamykloje greta šiuo metu veikiančio betono cecho prekybos centrą statyti ketinantys verslininkai: jie žiniasklaidoje pasitinkami antraštėmis „Mirties nuosprendis Vilniaus senamiesčiui - milžiniškas prekybos centras Užupyje“.
Ar bandytų kasti anhidritą, ar statytų kiaulių fermą, renovuotų pastatą, ką jau kalbėti apie nuolat eskaluojamas skalūnų dujas, visada atsiras reguliatorių valdžioje, žmonių bendruomenėje ketinančių saugoti paprasto žmogaus teises. Atrodytų, kad ir ką bedarytų, viskas yra neliačiama ir nekeičiama, nes kam nors kas nors gali pakenkti. Kol bus taip galvojančių, kol bus taip galvojančius saugančių, tol Lietuvoje investicijų proveržio ir nesulauksime.

Pakomentuokite!


Pakartokite saugos kodą:


Jūsų komentarai: